Dar galima guostis, kad „Eesti Energia“ branduolinio projekto vadovas A.Troppas dėl to kaltina ne tiek Lietuvą, kiek prastą ES investicinį klimatą. Tik ką tai keičia? Estų dienraštis „Postimees“, paskelbęs A.Troppo poziciją, diagnozavo, kad pirmąkart taip atvirai pasakyta, jog tęsti Visagino atominės projektą nėra prasmės. Estai lietuviškomis stebuklinėmis pasakomis netiki.
Tęsim be estų? Nebent kalbas. Ir tai tik atliekamu nuo B.Vėsaitės vojažų laiku. Po lenkų pasitraukimo išėjus dar ir estams, atominis karalius bus nuogas.
Na, nebent valdžia nuspręstų Lietuvą ubagais geriau paleisti, bet naują atominę turėti. Tačiau Lietuva – ne Šiaurės Korėja. Tam prireiktų kokio tūkstančio A.Butkevičiaus darbo grupių. Kurios dirbtų iki Paskutiniojo teismo dienos.
Bet esmė – ne atominė. Nesugebame dirbti kaip tauta. Kaip valstybė.
Ar apskritai galėjome turėti atominę? Tiek politikams, tiek visuomenei nuo pat pradžių svarbiausia buvo detalės ir priekabės. Dėl detalių sunaikintas LEO LT – atominės nestatybos lūžis. Lietuva pralaimėjo laiką. Dukart į tą pačią upę neįbrisi. Ceitnotu pasinaudojo Rusija.
Kas liūdina? Ne tai, kad nebus atominės. Ji praskolintai, emigruojančiai ir sparčiai senstančiai Lietuvai būtų per sunki našta, net su estais ir latviais susidėjus. Septynerius metus trunkanti atominė nestatyba rodo, kad ne tik nesugebama susitarti. Nenorima.
Ausys išūžtos kalbomis apie dvi Lietuvas. Elito ir ne elito. Per gerai apie save galvojame. Nėra jokios elito Lietuvos. Ministerijose, aplink jas zujančiame versle ir net tarp intelektualų nuožmiai draskosi dvi žmonių grupės, kurias galima palyginti nebent su dirbtiniais žemės palydovais – nei jie žemės, nei kosmoso objektai.
Abiem joms atrodo, kad išsilaikyti toje dirbtinėje orbitoje galima bus tik tada, jei politinis oponentas liks plikas kaip tilvikas. Beveik marksistinis dėsnis: tolstant nuo Kovo 11-osios, vidaus priešas darosi vis baisesnis. Konservatoriai ir D.Grybauskaitė džiūgavo patiesę socialdemokratų liūtą. Socialdemokratai kikena laidodami „Hitachi“. To paties liūto kailyje.
Bet esmė – ne atominė. Nesugebame dirbti kaip tauta. Kaip valstybė. Matyti aukštesnį tikslą nei savi arai. Nėra kam to organizuoti.
Kas būtų buvę, jei 1392 m. Jogaila nebūtų ką tik Kernavę ir Vilnių su kryžiuočiais deginusiam Vytautui atidavęs Lietuvos? Jogaila galėjo keršyti. Tais laikais tai net labai buvo įprasta. Nekeršijo. Suprato, kad be Vytauto nebus Lietuvos. Subyrės viskas.
LDK ir Lenkija tų dviejų vyrų dėka pasiekė savo galybės viršūnę istorijoje. Abu Gediminaičiai mokėjo užčiuopti esmę. Ir užmerkti akis net į labai nemalonias detales.
Lietuva skęsta detalėse. Trūksta jai dirbančių profesionalų. Ar gali jų atsirasti? Teoriškai. O praktiškai? Kas padės jiems atsirasti? Mūsų laikų didvyrė B.Vėsaitė, kuri, gal ir ne pati blogiausia, bet tapo patentuotu traukimo atgal simboliu? O vidaus reikalų ministras? Susisiekimo? Sveikatos? O pats premjeras? Tikite tuo? Laimingi tie, kurie tiki.
