Nes devyniasdešimtųjų vasarą Lietuvoje tvyrojo vaiskiausias oras per pastaruosius penkis dešimtmečius – mašinų beveik nebuvo, o pravažiuojančio Antakalnio pradžioje troleibuso ūžesį galima buvo lengvai išgirsti kur nors ties Žolyno ir Antakalnio sankryža. Buvo Gorbio blokada. „Išvažiuokite, jei galite“, – man pasakė daktarė. Po dešimties dienų jau buvome Izraelyje, kuris turėjo kitokių problemų, bet vaistų trūkumo nepažino. Vaiką išgydė.
Taip susiklostė, kad nuo devyniasdešimt pirmųjų su didesnėmis ar mažesnėmis pertraukomis vis sugrįždavau į mylimą Vilnių. Iš pradžių rečiau, vėliau – kiek dažniau. Sūnų gydė pagal pažangiausias to meto gydymo technologijas, po kiekvieno atskiro gydymo kurso vis atlikdavo vaistų. Aš juos veždavau į Santariškes ir atiduodavau daktarei. Lietuvoje jie vis tebebuvo retenybė arba, jei būdavo, jų neišgalėdavo nupirkti susirgusių vaikų tėvai. Pamenu, kaip atvažiavau į Santariškių vaikų onkologinį vakare, apytamsiais koridoriais kažkokia jėga mane patraukė į tą palatą, iš kurios tiesiai į svečią šalį, tapusią gimtąja, su sūnumi išvažiavo žmona. Tyliai pravėręs duris, pamačiau lašelinę, greta jos stovinti moteris atsisuko, pamačiau jos išbalusį veidą, mudviejų žvilgsniai susitiko, aš kažkaip nerangiai linktelėjau ir jau buvau beišeinąs, bet ji priėjo prie durų, atidarė jas plačiau ir paklausė:
– Jums ko?
– Nieko, mes šitoje palatoje gulėjome.
– Ir kaip Jums baigėsi? – paklausė išverktomis akimis žiūrėdama į mane taip, tarsi aš būčiau ateivis iš kito pasaulio.
– Mums baigėsi gerai, mes... – norėjau pratęsti savo gana džiaugsmingą tiradą, bet ji nutraukė, tebežiūrėdama išverktomis akimis į mane:
– O mums beliko keletas valandų.
Nepamenu, ką pamėginau atsakyti. Nepamenu, kaip išėjau iš ten į kiemą. Aš tik pamenu jos balsą, akis ir tas dvi valandas – vieną, dvi.
Juk mes investuojame į žmogų – sveiką ir išsilavinusį, tokį, kuris galėtų, išgalėtų ir norėtų lankytis muziejuje ar stadione.
Nuo tos akimirkos viską, ką kiekviena valdžia – ar vietos, ar aukštesnė – kad ir kur gyvenčiau – Lietuvoje, Izraelyje ar Belgijoje – ką ta valdžia darytų, aš vertinu jos iškeliamus tikslus ir jos veiksmus, galvodamas apie tas dvi likusias valandas ir tą vilties nebetekusią moterį. Negalėjau žiūrėti, kai kilo Valdovų rūmai, nesuvokiau, kam dešiniajame Vilniaus krante šiandien reikalinga brangiausia Europoje krantinė, nes vis prieš akis mačiau tą paskutinius beprasmius lašus lašinančią lašelinę ir tos moters žvilgsnį. Ir kitaip kaip tuščiu pinigų švaistymu tokių „investicijų“ niekada negalėsiu pavadinti. Norėčiau, kad pinigai nacionaliniam stadionų būtų skiriami tik tada, kai žinosime, jog esminiai visų Vilniaus ligoninių poreikiai yra patenkinti ar skirti visi galimi pinigai pirmiausia darželiams. Juk mes investuojame į žmogų – sveiką ir išsilavinusį, tokį, kuris galėtų, išgalėtų ir norėtų lankytis muziejuje ar stadione.
Taip, šiandieną koridorius į vaikų onkologiją nebėra apmusijęs, ten dega visos ir nė kiek neapmusijusios lempos, ten yra brangios aparatūros, ir ten viskas nepalyginamai geriau nei tą Gorbio blokados vasarą. Bet yra nelaimingųjų. Tų, kurie neturi vilties, nebūtinai tame skyriuje. Gal kitame. Gal kitoje ligoninėje. Jų, neišgalinčiųjų, yra be galo daug. Ir anaiptol nėra taip, kad nieko nebetrūktų tam, kad garantuotume, jog valstybė – mes – padarė viską, kad galėtų pasakyti – tikrai daugiau nieko padaryti negalėjome.
Aš labai mėgstu tautinius drabužius. Ir myliu vaikus. Bet tuos pinigus, kuriuos galiu paaukoti, aš paaukosiu ne beverčiams rūbams. Aš juos paaukosiu kokiai nors šeimai tam, kad ji galėtų nupirkti vaistų, kurių valstybė jai šiandien nekompensuoja. Jokios investicijos į rūbus ar kitokią atributiką valstybėje, kurioje yra labai didelė socialinė atskirtis, neišsaugos mums beišsilakstančių piliečių. Jei yra žmonių, kurie yra pasirengę paaukoti tuos tris milijonus eurų – tegu paaukoja juos kilnesniam tikslui. Jei žmonės, kurie mėgina organizuoti tą aukojimą neapsimeta, o iš tiesų supranta, kad valstybė – ne tautinė juostelė po kaklu. Tiesiog reikia pagalvoti, jei kas turi atliekamus tris milijonus – kiek neišvažiavusių iš Lietuvos šeimų tie pinigai gali išsaugoti valstybei. Nes antraip liks tik garderobas su 150,000 kandžių ėdamų beverčių ir blunkančių drabužėlių. Jų net kokiai nors Afrikos šaliai nebegalima bus paaukoti...
Išliekamoji tokios dovanos vertė nebent ta, kad koks nors būsimas pirmokėlis po dvidešimties metų savo draugei rodys tą kostiumą sakys: „You see, darling, this is a national Lithuanian dress I‘ve got as a present two decades ago. Just before my father left to Dublin to work in order to support his family.“
