O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.
Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.
Palaiminti, kurie tiki nematę!
Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20,19 - 31)
Dievo gailestingumo dovana
Atvelykio sekmadienį Mišių evangelija pasakoja apie du Jėzaus pasirodymus savo mokiniams. Vienas įvyko po Jėzaus palaidojimo pirmąją savaitės dieną, antras – praslinkus aštuonioms dienoms.
Gali būti sunkiausia nuodėmė, gali būti jų labai daug ir jos visos atleidžiamos, jei tik nuoširdžiai apgailimos.
Pirmąjį kartą pasirodęs Jėzus atsistojo mokinių viduryje ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23). Tardamas šiuos žodžius, Jėzus savo mokiniams ir kartu visai Bažnyčiai paliko Sutaikinimo sakramento dovaną. Jis savo mirtimi ant kryžiaus sumokėjo nuodėmės kainą, ir nuo dabar kiekvienas krikščionis, išpažindamas ir apgailėdamas savo kaltes, įgyja teisę į Dievo gailestingumą. Gali būti sunkiausia nuodėmė, gali būti jų labai daug ir jos visos atleidžiamos, jei tik nuoširdžiai apgailimos.
Kai kas mums, katalikams, priekaištauja, kad galimybė lengvai gauti nuodėmių atleidimą žmones gadina, nes žinant, kad Dievas atleis, galima lengviau nusidėti. Iš tikrųjų priekaištas neturi pagrindo. Nors Dievo gailestingumo ugnyje visos nuodėmės gali būti sunaikintos, tačiau jeigu kas nors piktnaudžiautų Dievo gailestingumu, tuomet nusidėtų Šventajai Dvasiai ir taptų nepajėgus pasinaudoti Sutaikinimo sakramento malone.
Tačiau negalima smerkti žmogaus, jeigu jis pasinaudojęs Dievo gailestingumu pakartotinai suklumpa. Jėzus, palikdamas Sutaikinimo sakramentą, neapribojo jo veikimo nei iki trijų, nei iki septynių kartų. Kartais nugalėti nuodėmę yra labai sunku, ypač kai ji yra tapusi įpročiu. Kas yra susidūręs su žmonių priklausomybe nuo alkoholio, tas žino, kiek daug kainuoja prisikėlimas. Ne kartą pasiekiamas pats dugnas, ir tik paskui su Dievo pagalba prisikeliama.
Gyvendami sekuliarioje kultūroje, mes galime būti gundomi retai pasinaudoti Sutaikinimo sakramentu. Mes galime fariziejiškai lyginti save su kitais ir mąstyti, kad mes ne sukčiai, ne svetimautojai, todėl susitaikinti su Dievu pakanka kartą per metus. Toks mąstymas labai ydingas.
Sutaikinimo sakramentas ne tik atleidžia nuodėmes, bet yra tarsi priešnuodis prieš galimą nuodėmę.
Sutaikinimo sakramentas ne tik atleidžia nuodėmes, bet yra tarsi priešnuodis prieš galimą nuodėmę. Dažnai pasinaudojantys šio sakramento dovana, tampa jautrūs net pačioms mažiausioms nuodėmėms. Todėl dvasinio gyvenimo mokytojai visuomet pataria dažną ir reguliarią išpažintį, nes ji saugo mūsų Krikšto drabužį švarų nuo mažiausių dėmių.
Antrą kartą Jėzus pasirodė savo mokiniams po aštuonių dienų, kai jų tarpe buvo prisikėlimu abejojantis Tomas. Šiam Jėzaus mokiniui buvo labai sunku patikėti, ką pasakojo jo draugai, jog Velykų dieną matę prisikėlusį savo Mokytoją. Čia vėl matome nepaprastą Dievo gailestingumą. Jėzus nepriekaištauja Tomui, kodėl jis toks nerangus tikėti, o tiesiog sako: „Tomai, įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27). Patyręs tokį Dievo gailestingumą, Tomas taps uoliausiu apaštalu ir Kristaus prisikėlimo liudytoju iki kankinystės.
Atvelykio sekmadienį Dievo žodis mus ne tik veda Dievo gailestingumo takais, bet ir rodo, kaip apaštalų sukurtos tikinčiųjų bendruomenės sekė Jėzų ir praktikavo gailestingumą silpniausiems bendruomenės nariams. Apaštalų darbai pasakoja: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. <...>. Tarp jų nebuvo vargšų. <...> ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apd 4, 32–35).
Dievo gailestingumas didesnis už pasaulio skleidžiamą blogį.
Atvelykio sekmadienio žinia apie Dievo gailestingumą žmonėms yra tarsi gurkšnis tyro šaltinio vandens mūsų dienų pasaulyje, kuriame beširdiškumas ir susipriešinimas yra apnuodijęs tarpusavio santykius. Dievo gailestingumas didesnis už pasaulio skleidžiamą blogį. Todėl su apaštalu Jonu galime džiūgauti: „Štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas!“ (1 Jn 5, 4).
