Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. ( Mt 28, 16-20)
Kristaus patikėta misija
Jėzus savo mirtimi ant kryžiaus padėjo dangaus karalystės pamatus žemėje, o toliau ją kurti pavedė savo mokiniams.
Per šešis Velykų laikotarpio sekmadienius girdėjome Evangelijos pasakojimus apie Jėzaus pasirodymus po prisikėlimo iš numirusiųjų. Jėzaus mokinius buvo apvaldžiusi mintis, kad prisikėlęs Jėzus dabar tikriausiai atkurs savo karalystę žemėje. Jie klausė: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd 1, 6).
Mokiniai vis dar vylėsi, kad Jėzus bus žemiškasis karalius, o jie šalia karaliaus – pirmieji ir svarbiausi. Jėzaus atsakymas mokinius turėjo nuvilti: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo gali“ (Apd 1, 7). Jėzus tik pažadėjo, kad mokiniai gaus Šventosios Dvasios jėgą ir bus jo liudytojais iki pat žemės pakraščių.
Šeštinėms skirtoje Evangelijoje pasakojama apie Jėzaus pasirodymą vienuolikai mokinių ant kalno Galilėjoje. Jėzus siunčia mokinius atlikti didelės misijos: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones <...> mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 18–20).
Jėzus savo mirtimi ant kryžiaus padėjo dangaus karalystės pamatus žemėje, o toliau ją kurti pavedė savo mokiniams, ir ši misija tęsis iki pasaulio pabaigos.
Mes visi, dvasininkai ir pasauliečiai – tikintieji į Jėzų Kristų, esame pašaukti tęsti Jėzaus misijos žemėje. Tiesiog galime didžiuotis – Jėzus mumis, kaip savo draugais, pasitiki ir paveda atlikti labai svarbių darbų.
Tėvai tęsia Jėzaus misiją, pašaukdami vaikus į gyvenimą ir mokydami juos Viešpaties kelio. Ši tėvų misija yra ne mažiau svarbi nei dvasininkų, nes ten, kur ji apleidžiama, Dievui labai sunku surasti kelią į pasiklydusių žmonių širdis.
Kristaus misiją tęsia katechetai ir tikybos mokytojai, pagilindami iš tėvų gautas tikėjimo žinias. Jų misija šiandieniame pasaulyje ypač svarbi, nes daugelis prisidengę mokslo vardu bando Dievą nustumti į gyvenimo paribius.
Apaštalų įpėdiniams vyskupams ir jų pagalbininkams kunigams tenka atlikti Evangelijos mokymo ir pašventinimo misiją. Jėzus yra pažadėjęs Šventosios Dvasios šviesą ir jėgą Evangelijos skelbėjams, bet jos veikimas tampa ypač brangus, kai skelbiamą žodį lydi sąžiningas Evangelijos liudijimas.
Apaštalų darbų knygoje skaitome, jog palaiminęs mokinius „Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių“ (Apd 1, 10). Ten, kur nuėjo Jėzus, skirta nueiti kiekvienam iš mūsų. Jėzus tai pažadėjo. Paskutinės Vakarienės kambaryje Jėzus meldėsi: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš“ (Jn 17, 24).
Dangaus laimė žmonių kalba nenusakoma, o mūsų vaizduotė nepajėgi jos nupiešti.
Apie gyvenimą Dievo karalystėje anapusiniame gyvenime nuotrupas skaitome Apreiškimo knygoje: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko <...>.Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo anksčiau, tas praėjo“ (Apr 21, 1–4).
Dangaus laimė žmonių kalba nenusakoma, o mūsų vaizduotė nepajėgi jos nupiešti. Todėl Šventajame Rašte randame tik tokius apaštalo Pauliaus žodžius: „Skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).
Kai kalėjau sovietiniame lageryje ir kartais nelaisvės kryžius nebūdavo lengvas, tuomet prisimindavau Lietuvą, ten paliktus draugus, parapijiečius ir visus brangius žmones; tuomet šitas prisiminimas teikė jėgų eiti pirmyn.
Mums, tinkintiesiems, taip pat ne vieną kartą teks pakliūti į įvairius išbandymus. Labai svarbu tokiais momentais prisiminti tai, ką Jėzus mums pažadėjo. Arkivyskupui Teofiliui šis prisiminimas padėjo ištverti ilgus kalinimo metus. Ir ne tik jam.
