O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!
Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.
Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6, 51–58)
Dievo meilės slėpinys
Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventėje pagerbiame Dievo meilės paslaptį – Eucharistijos dovaną Bažnyčiai. Jėzus trokšta stiprinti mus ir likti su mumis per visas dienas iki palaimingo susitikimo danguje.
Paskutinės vakarienės kambaryje prieš pat savo mirtį Jėzus paėmė duoną, laužė ir davė mokiniams tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“ Paskui paėmė taurę vyno ir tarė: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, naujosios ir amžinosios sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“ Šitai taręs Viešpats paliepė: „Tai darykite mano atminimui“ (Mt 26, 26.28).
Bažnyčia vykdo šį Jėzaus paliepimą. Per kiekvienas Mišias yra sudabartinama Jėzaus auka, kurios metu mes laužome Gyvąją Duoną, stovime po Jėzaus kryžiumi, Atpirkėjo kraujas plauna mūsų nuodėmes, pagaliau džiaugiamės Viešpaties prisikėlimu.
Bažnyčia gimė Paskutinės vakarienės kambaryje ir yra gyva dėl Eucharistinio Jėzaus, kuris gyvena ir veikia dabartyje.
Bažnyčia gimė Paskutinės vakarienės kambaryje ir yra gyva dėl Eucharistinio Jėzaus, kuris gyvena ir veikia dabartyje, kaip ir anuomet, kai regimu būdu mokė, mirė ant kryžiaus ir prisikėlė iš numirusių. Eucharistija yra kryžiaus auka ir pokylis, kuriame Kristus duoda save kaip valgį.
Jėzus Paskutinės vakarienės metu plovė mokiniams kojas ir paliko tarnavimo pavyzdį. Eucharistiją švenčiantieji taip pat turi būti tarnaujantys žmonės. Svarbiausia tarnystė – būti solidariems su vargstančiaisiais ir prisidėti prie geresnės visuomenės kūrimo, kad nė vienas žmogus nesijaustų užmirštas ir nereikalingas.
Maitinantieji save nuo Dievo stalo, matydami, kaip yra pažeidžiamas teisingumas, niekinama gyvybė, trypiamas žmogaus orumas, kaip niekinamos nenykstančios vertybės ir garbinamas aukso veršis, išduotų Kristų, jei nemąstytų, kaip priešintis blogiui ir tarnauti bendram gėriui.
Eucharistija yra mus vienijantis sakramentas. Pirmiausia Eucharistija vienija mus su Dievu, nes priimdami Jėzų į savo širdį vienijamės su visa Švč. Trejybe – Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Didesnės vienybės su Dievu šioje žemėje neįmanoma pasiekti. Mums reikia tik pasirūpinti, kad visada Jėzų pakviestume į savo širdis kaip į gražiausiai išpuoštus namus, todėl nuo Eucharistijos yra neatskiriamas Sutaikinimo sakramentas.
Mums reikia tik pasirūpinti, kad visada Jėzų pakviestume į savo širdis kaip į gražiausiai išpuoštus namus.
Eucharistija vienija mus su Bažnyčia, nes jungia su savo vyskupu ir Romos popiežiumi. Be šios vienybės negalima švęsti Eucharistijos, todėl, jei kunigas būtų praradęs vienybę su savo vyskupu, jis negalėtų vertai švęsti Eucharistijos.
Eucharistija vienija tarpusavyje, nes Jėzaus artumoje išgyvename, kad esame broliai ir seserys Kristuje. Jokios žmonių kuriamos struktūros – partijos, draugijos, klubai ir kt. – negali taip suvienyti, kaip tai padaro Eucharistija.
Eucharistija kuria bendrystę su Dievu, Bažnyčia ir žmonėmis tik tuomet, kai ją priimame vertai. Todėl neatsakingai elgiasi tie žmonės, kurie, dalyvaudami Mišiose, artinasi prie Dievo stalo tik todėl, kad mato kitus taip darančius.
Nepakeitę savo gyvenimo, prie Eucharistijos neturėtų artintis tie, kurie, nors ir priklauso Bažnyčiai, elgiasi nekrikščioniškai, pavyzdžiui, politikai bei įstatymų leidėjai, neginantys šeimos bei gyvybės ar priiminėjantys įstatymus, netarnaujančius bendram gėriui. Apaštalas Paulius perspėja: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju“ (1 Kor 11, 27).
Bažnyčia, pabrėždama Eucharistijos svarbą, įpareigoja tikinčiuosius, jei nėra sukliudyti rimtos priežasties, sekmadieniais ir per šventes dalyvauti Mišių šventime. Mūsų praeitis aiškiai liudija, kad net sunkiausiomis sąlygomis tvirtą tikėjimą išlaikydavo tie tikintieji, kurie sekmadieniais šventė Mišias.
Reikia tik pasidžiaugti, kad dėmesys Eucharistijai Lietuvoje pastebimai auga. Kunigai ir tikintieji ieško vienybės su Jėzumi ne tik švęsdami Mišias, bet ir adoruodami Eucharistiją. Adoruodami Eucharistinį Jėzų, mes pagerbiame ne tik Jėzų, bet ir dangaus Tėvą, atsiuntusį viengimį Sūnų; pagerbiame Tėvo ir Sūnaus siunčiamą Šventąją Dvasią – Guodėją, kad mus silpnus bei pilnus nerimo stiprintų ir teiktų ramybę.
Dėkokime Dievui už Eucharistijos dovaną ir atnaujinkime mūsų meilės santykį su Eucharistiniu Jėzumi.
