Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“
Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“. Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: 'Eik į Siloamą nusiprausti'. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“.
Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“. Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“.
Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save“. Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“.
Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis!
Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“. Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“. Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“. Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“.
Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: 'Mes neakli!' – Taigi jūs kalti“. (Jn 9, 1-41)
Pasaulio šviesa
Evangelijoje pagal Joną yra plačiai atpasakotas neregio pagydymas ir fariziejų reakcija į jį (Jn 9,1–41). Jėzus purvu patepė aklo vyro akis, paliepė jas nusiplauti Siloamo tvenkinyje, ir kai aklas žmogus tai padarė, staiga praregėjo.
Akivaizdus stebuklas nekėlė jokių abejonių ir jį mačiusius turėjo įtikinti, kad šis Mokytojas yra Dievo siųstasis Mesijas. Neregys išpažino Jėzų esant Žmogaus Sūnumi – Mesiju. „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“, – Jėzus klausė neregį, ir šis atsakė: „Tikiu, Viešpatie!“
Dievo žodis mums primena kai kurių žmonių dvasinį aklumą, kurio net Jėzus nepajėgė išgydyti.
Tačiau tai, kas buvo akivaizdu malonę patyrusiam neregiui, fariziejams kėlė susirūpinimą ir pyktį. Fariziejai iš pat pradžių Jėzui rodė priešiškumą, kuris ilgainiui tik stiprėjo. Galilėjoje ir Jeruzalėje pasirodęs Mokytojas nebuvo panašus į juos, fariziejus. Jis ir jo mokiniai nesilaikė raidiškai visų moralinių nuostatų, kurios fariziejams atrodė svarbios.
Šįkart fariziejams užkliuvo net tai, kad Jėzus akląjį išgydė šabo dieną, o to pagal jų supratimą nebuvo galima daryti. Jų nuosprendis buvo vienareikšmiškas: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo.“ Jie tiesiog nenorėjo girdėti, atrodo, tiesiog neatremiamo argumento: „Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis. Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti.“
Dievo žodis mums primena kai kurių žmonių dvasinį aklumą, kurio net Jėzus nepajėgė išgydyti. Net Dievas tampa bejėgis, jei pats žmogus nenori pasikeisti.
Gavėnios metu esame skatinami dvasiškai praregėti ir į viską žvelgti Jėzaus akimis; esame skatinami nelikti dvasinėje tamsoje.
Gavėnios metu esame skatinami dvasiškai praregėti ir į viską žvelgti Jėzaus akimis; esame skatinami nelikti dvasinėje tamsoje.
Dvasinę tamsą mumyse sukuria mūsų nuodėmės, ypač mūsų puikybė, kai mes bandome pateisinti savo blogą elgesį ir lengvai kaltiname kitus, kad jie klysta, o mes esame teisūs. Tokie buvo fariziejai. Tokie fariziejai galime būti bet kuris iš mūsų.
Akli buvo Europos Sąjungos Konstitucijos kūrėjai, kurie nenorėjo pripažinti, kad Europos šalių civilizacija ir kultūra buvo sukurta ant krikščionybės pamato.
Akli yra dabarties politikai, kurie mąsto, kad žmonijos ar tautos ateitį galima kurti vien ekonomikos pagrindais, be tikėjimo ir Dievo pagalbos.
Dvasiškai akli yra visi, kurie nuvertina santuokos pagrindu vyro ir moters kuriamą šeimą ir įteisina nesantuokinius ryšius ar net vienos lyties asmenų partnerystes. Griaunant prigimtinę šeimą, tuojau pasirodo daug nerimą keliančių reiškinių: smurtavimo prieš moteris ir vaikus, nesirūpinimo vaikais, asocialumo, girtavimo ir kitų mūsų dienų blogybių.
Šiandien pasaulyje yra daug religinio aklumo. Radikalūs islamistai prisidengia religija ir Dievo vardu vykdo smurtą prieš visiškai nekaltus žmones.
Kiti atmeta krikščionybę ir dvasinę tuštumą bando užpildyti iš naujo atgaivinamu arba tiesiog kuriamu pagonišku tikėjimu šventa ugnele, perkūnu ir kitomis gamtos jėgomis.
Abortai, nepagydomų ligonių ar apsigimusių kūdikių eutanazija yra aukos, aukojamos ant šiuolaikinių pagoniškų religijų altorių.
Daugelis žmonių save tapatina su krikščionybe, tačiau Jėzus nėra jų gyvenimo tiesa ir kelias. Jėzus daugeliui krikščionių nėra Asmuo, kuriam jie būtų dėmesingi, nėra draugas, su kuriuo aptartų savo gyvenimo reikalus.
Prieš du tūkstančius metų Jėzus pasakė apie save: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse“ (Jn 8, 12).
Jėzus nori, kad mes regėtume, bet šito stebuklo negali padaryti be mūsų pačių laisvos valios. Reikia norėti būti išgydytam iš dvasinio aklumo.
Jėzus nori, kad mes regėtume, bet šito stebuklo negali padaryti be mūsų pačių laisvos valios. Reikia norėti būti išgydytam iš dvasinio aklumo. Dėl to Gavėnios metu daugiau meldžiamės, atliekame rekolekcijas, nes norime ištaisyti visa tai, kas mūsų gyvenime kreiva, apšviesti, kur tvyro tamsa.
Nuoširdus susitaikinimas su Dievu per išpažintį yra pati veiksmingiausia priemonė pasveikti iš dvasinio aklumo.
Labai linkiu, kad Jėzus kiekvienam iš jūsų nebūtų tolimas, prieš du tūkstančius metų Palestinoje vaikščiojęs Žmogaus Sūnus.
Laimingas tikintis žmogus, kuris mokosi vaikščioti Dievo akivaizdoje, kuris mezga nuolatinį ryšį su Jėzumi. Kai šitai tampa tikinčio žmogaus įpročiu, jis iš esmės pakeičia gyvenimą. Apie tai labai gražiai rašo apaštalas Paulius: „Broliai! Kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa“ (Ef 5, 8–10).
Labai linkiu, kad Jėzus kiekvienam iš jūsų nebūtų tolimas, prieš du tūkstančius metų Palestinoje vaikščiojęs Žmogaus Sūnus, bet artimas jūsų gyvenimo bendrakeleivis. Linkiu palaimingo vaikščiojimo Dievo šviesoje.
