Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir sako jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną'. Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!' Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, kurie nešėme dienos ir kaitros naštą'. Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniajam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia daryti su savais pinigais, kaip noriu? Ar todėl tu šnairuoji, kad aš geras?!' Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“. (Mt 20,1-16)
Sunkiausiai pasiekiama meilės viršukalnė
Didmiesčiuose, kuriuose yra labai daug automobilių, o elektrinės ir pramonė naudoja netinkamus energijos šaltinius, esant ramiam ir šaltam orui atsiranda plika akimi matomas ir žmogaus sveikatai labai kenksmingas smogas.
Panašų, tik dar pavojingesnį smogą stebime dabartinėje Lietuvoje. Tai visuomenėje tvyrantis pykčio, neapykantos ir negailestingumo smogas.
Panašų, tik dar pavojingesnį smogą stebime dabartinėje Lietuvoje. Tai visuomenėje tvyrantis pykčio, neapykantos ir negailestingumo smogas. Visu savo baisumu jis buvo matomas Rusijoje po Spalio revoliucijos. Bolševikai nutarė prievarta visą pasaulį padaryti laimingą. Lenino pasirašytuose dekretuose dažnai užtinkame įsakymą sušaudyti. Leninas ir Stalinas kūrė koncentracijos stovyklas – lagerius, kuriuose žmogus nebuvo laikomas žmogumi. Palaimintajam Teofiliui teko kalėti tokiame lageryje, kuris vadinosi Ypatingosios paskirties Solovkų lageriu. Kaliniai jam davė pragaro vardą.
Šį dvidešimt ketvirtąjį eilinį metų sekmadienį Dievo žodis kviečia mus apmąstyti šį dvasinį smogą ir bandyti jį įveikti.
Siracido knygoje skaitome: „Kurie keršija, patirs VIEŠPATIES kerštą, nes jis atsimena tiksliai jų nuodėmes. Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą, tuomet, kai melsiesi, nuodėmės bus tau atleistos“ (Sir 28, 1–2).
Būdami sąžiningi prieš save ir Dievą, mes turime pripažinti esą nusidėjėliai. Mes būtume pasigailėtinai akli, jei nepastebėtume, jog dažnai klystame ir esame reikalingi Dievo gailestingumo. Deja, žmogui nesvetimas toks dvasinis aklumas, jei jis nesusitvarko su savo puikybe. Dėl šios priežasties mes greitai pastebime kitų, tik ne savo nuodėmes.
Mes būtume pasigailėtinai akli, jei nepastebėtume, jog dažnai klystame ir esame reikalingi Dievo gailestingumo.
Dievas yra be galo gailestingas, tačiau mes jo gailestingumu galime nepasinaudoti, ir tai nutinka visada, kai mes patys būname kieti ir negailestingi savo artimui. Dievo žodis labai įsakmiai ragina mus būti atlaidžius ir gailestingus. Tai būtina sąlyga, kad patys patirtume Dievo gailestingumą.
Apaštalas Petras Jėzų paklausė, kiek kartų jis privaląs atleisti nusikaltusiam žmogui. Gal iki septynių kartų? Jėzus atsakė, kad reikia atleisti iki septyniasdešimt septynių kartų, tai yra tiek, kiek žmogus nusikals.
Jėzus išnaudojo progą ir paaiškino, kodėl žmogus privalo būti atlaidus. Jis papasakojo palyginimą apie du skolininkus. Vienas buvo be galo įsiskolinęs – dešimt tūkstančių talentų. Vieno talento vertė anuomet buvo 34 kg aukso ar sidabro. Kito skola buvo minimali – tik šimtas denarų. Denarą buvo galima uždirbti per dieną. Karalius dovanojo skolą prasiskolinusiajam dešimt tūkstančių talentų, bet šis buvo negailestingas draugui, skolingam tik šimtą denarų. Dėl šio negailestingumo tarnas buvo pasmerktas. Savo palyginimą Jėzus užbaigė mintimi: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 35).
Kartais atleisti būna labai sunku. Tai būna visada, kai patiriame didelę materialinę ar moralinę skriaudą, ypač kai mus apšmeižia. Šventajame Rašte skaitome: „Botago kirtis padaro randą, bet liežuvio kirtis sutrupina kaulus“ (Sir 28, 17).
Žmonės kartais metų metais nešioja savo širdyje pyktį dėl patirtų neteisybių ir neprisiverčia atleisti. Neatlaidumas mums daugiau pakenkia nei patirtos neteisybės. Pirmiausia, bet koks neatlaidumas ir pyktis ardo mūsų fizinę sveikatą ir prieš laiką sugadina nervų sistemą. Bet svarbiausia, būdami neatlaidūs, prarandame teisę į Dievo gailestingumą.
Ką reiškia atleisti? Tai visiškai išmesti iš širdies gundymą už blogį atsilyginti blogiu.
Ką reiškia atleisti? Tai visiškai išmesti iš širdies gundymą už blogį atsilyginti blogiu. Jeigu sakome „atleidžiu“, bet nuolat prisimename patirtą nuoskaudą ir kitiems apie tai pasakojame, tai mūsų atlaidumas niekam tikęs. Atleisti reiškia nuoskaudą išmesti iš širdies ir galvos. Apie tai reikia nekalbėti ir bandyti viską užmiršti, paliekant Dievui būti teisėju. Tai padaryti nelengva, bet būtina.
Sunkiais atvejais labai padeda malda už priešus, kurie mums yra padarę kažką bloga. Negalėdami atsikratyti vis iškylančio piktumo, maldoje sakykime: „Viešpatie, būk gailestingas ir man, ir mano priešams.“ Tokia malda tikrai padeda.
Ar reikia laukti, kol skriaudėjas paprašys atleidimo, ar nelaukiant jo viską atleisti? Laukiant atsiprašymo, galima jo ir nesulaukti. Jėzus prisiėmė mirtį ant kryžiaus prieš tai, kai žmonės apgailėjo savo kaltes. Tai pavyzdys, kaip ir mes turime elgtis.
Palaimintasis arkivyskupas ir kankinys Teofilius nelaukė, kad jo kankintojai pradėtų daryti atgailą, bet visiems viską atleido ir už juos meldėsi.
Kai būna sunku atleisti, kalbėdami Viešpaties maldą „Tėve mūsų“, stabtelėkime ties žodžiais: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ ir tęskime maldą visiems viską atleidę.
Atlaidumas yra tolimiausia ir sunkiausiai pasiekiama meilės viršukalnė, bet ją reikia pasiekti.
Vykdydami didįjį Dievo meilės įsakymą, nesustokime pusiaukelėje, bet įvykdykime jį iki galo. Atlaidumas yra tolimiausia ir sunkiausiai pasiekiama meilės viršukalnė, bet ją reikia pasiekti. Antraip rizikuosime nepasinaudoti Jėzaus aukos ant kryžiaus vaisiais.
Prikaltas ant kryžiaus Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro.“ Labai panašiai savo kankintojų atžvilgiu elgėsi ir palaimintasis Teofilius. Niekur nerodė pykčio ir dar sugebėdavo pasakyti gerą žodį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Istorikų verdiktas: ar Jėzus Kristus iš tiesų egzistavo?
