O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.
Palaiminti, kurie tiki nematę!
Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19-31)
Siuntimas nešti gailestingumą
Apaštalų darbų knygoje (Apd 2, 42–47) pasakojama apie pirmąsias krikščionių bendruomenes, susikūrusias tuojau po Jėzaus prisikėlimo ir įžengimo į dangų. Žmonės buvo neturtingi, bet tapę krikščionimis jie gyveno kaip viena didelė ir laiminga šeima. Knygos autorius Lukas mini tokį reiškinį: „Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo <...> ir buvo visų žmonių mylimi. O Viešpats kasdien gausino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2, 45–47). Vėliau šis neturtas liko tik vienuolynuose, tačiau pasaulyje gyvenantys krikščionys visą laiką jautė gyvą reikalą savo gėrybėmis dalytis su stokojančiais tikėjimo broliais ir seserimis. Deja, mes dažnai stokojame tokios krikščioniškos dvasios. Šiandien mes norime pakeisti visuomenę į gera tik politinėmis priemonėmis ir įstatymais ir matome nesėkmę. Visuomenę gali pakeisti tik priimta ir gyvenimu paversta Evangelija.
Atvelykio sekmadienį Evangelija pasakoja apie Jėzaus pasirodymą savo mokiniams. Pasirodęs Jėzus kalbėjo: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. <...> Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 21–23). Jėzus duoda mokiniams Šventąją Dvasią ir siunčia juos nešti Dievo gailestingumo – atleisti nuodėmes trokštantiems meilės vienybės su Dievu.
Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl žmonės Lietuvoje yra pasimetę, susiskaldę ir net susipriešinę, yra ne ekonominė, bet dvasinė.
Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl žmonės Lietuvoje yra pasimetę, susiskaldę ir net susipriešinę, yra ne ekonominė, bet dvasinė. Mes leidžiame viešpatauti nuodėmei, nenorime matyti jos padarinių, bijome nusižeminti ir apgailėti tai, ką padarėme bloga. Liberalaus marksizmo šalininkai net tvirtina, kad yra nesąmonė kalbėti apie kažkokią kaltę ir atgailą. Jokios kaltės negali būti, o etika ir moralė sugalvota tik vergams.
Per pirmąjį Jėzaus pasirodymą apaštalo Tomo nebuvo. Kristaus kančios jį tiek paveikė, kad jis nepajėgė tikėti draugų pasakojimu apie pasirodžiusį nukryžiuotą jų Mokytoją. Antrą kartą pasirodęs Kristus Tomui paliepė: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Jėzaus žodžiai tiesiog spinduliuoja gailestingąja Dievo meile. Jėzus ne priekaištauja Tomui dėl jo netikėjimo, bet jį sutvirtina.
Svarbiausi gailestingumo ženklai yra Sutaikinimo sakramentas ir Eucharistija.
Dievo meilė ir gailestingumas suspindėjo ant kryžiaus medžio. Nekaltasis Dievo Avinėlis prisiėmė mūsų kaltes ir jas prikalė prie kryžiaus. Maža to, Jėzus paliko mums regimus ženklus, akivaizdžiai liudijančius jo gailestingumą.
Svarbiausi gailestingumo ženklai yra Sutaikinimo sakramentas ir Eucharistija. „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“, – šiuos žodžius tardamas, Jėzus įsteigė Kunigystės sakramentą. Paskutinės Vakarienės metu įsteigė Eucharistiją ir paliepė: „Tai darykite mano atminimui.“ Eucharistijoje prisimenama ir sudabartinama kryžiaus auka ir leidžiama mums dalyvauti dangiškoje puotoje. Šių Dievo gailestingumo dovanų nešėja yra Bažnyčia, ir dėl to ji mums yra tiek pat brangi, kaip brangus pats Kristus.
Atėję iš didelės priespaudos mes esame ypač reikalingi Dievo gailestingumo. Be tėvų meilės augę vaikai lieka sužeisti ir jiems labai sunku gyventi žmonių visuomenėje. Okupacijos metai apiplėšė mūsų dvasią ir mes užmiršome žvelgti vieni į kitus kaip į brolius ir seseris. Todėl atvykęs į Lietuvą šv. Jonas Paulius II drąsino mus pradėti naują gyvenimą, užmirštant tai, kas buvo praeityje. Jis priminė pareigą eiti atsakingos laisvės keliu, nors šiame kelyje „išliks kančia ir kryžius, o vakarykščius išmėginimus lydės šios dienos ir rytojaus išbandymai“.
Okupacijos metai apiplėšė mūsų dvasią ir mes užmiršome žvelgti vieni į kitus kaip į brolius ir seseris.
Užbaigdamas skelbti Lietuvos žmonėms Dievo gailestingumo žinią, popiežius Jonas Paulius II Vilniaus oro uoste kalbėjo: „Lietuva gerai žino, ką reiškia tvarkyti žmogaus gyvenimą be Dievo. <...>Reikia atverti duris kitiems akiračiams. Šiam tikslui Bažnyčia siūlo remtis Evangelija, kuri yra šviesa, apšviečianti žmogaus vertą visuomeninės pažangos kelią.“ Jeigu šiandien daug kur matome nuvertintą žmogų, tai atsitiko tik todėl, kad daugelis užmiršo šio didžiojo Popiežiaus raginimą kurti laisvą gyvenimą remiantis Evangelija.
