Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“) . Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“). (Jn 1,35-42)
Kodėl jūs tokie bailūs?
Sausio 13-ąją mes prisimename tai, kas vyko pirmomis sausio dienomis Lietuvoje prieš dvidešimt septynerius metus. Į Vilnių atsiųsta daug OMONʼo kareivių, ir nieko gero nežadanti Kremliaus retorika. Žuvo 14 žmonių, atėjusių ginti Televizijos bokšto, sužeista per 700 bokšto gynėjų. Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11-ąją dieną paskelbusią šalies Nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.
Tačiau Sausio 13-ąją mums norėjosi šaukti panašiai, kaip audros metu šaukė išsigandę Jėzaus mokiniai: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“
1990 metų kovo 11-ąją dėkojome Dievui, kai Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Nepriklausomą Lietuvą. Tada jautėme, kad mūsų valtyje plaukia Jėzus. Tačiau Sausio 13-ąją mums norėjosi šaukti panašiai, kaip audros metu šaukė išsigandę Jėzaus mokiniai: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“
Žmogiškai žvelgiant, mes buvome visiškai bejėgiai užklupusios audros akivaizdoje. Ką galėjo beginklis žmogus prieš ginkluotus OMONʼo kareivius, su neapykanta žvelgiančius į žmones, bandančius plikomis rankomis ginti svarbius Lietuvai objektus: Lietuvos televiziją, radiją ir Aukščiausiąją Tarybą?
Aną Sausio 13-osios naktį ir dieną tūkstančiai lietuvių meldėsi taip karštai, kaip niekad anksčiau. Aš mačiau tuos besimeldžiančius žmones, kurie ankstų rytą prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų įtemptai laukė, kada ir čia pasirodys sovietiniai tankai. Visos viltys buvo sudėtos tik į dangaus pagalbą. Žmonės kalbėjo Rožinį; vis pasigirsdavo raginimų, kad greičiau būtų aukojamos Mišios, – įtampa buvo nenusakoma. Žmonės meldėsi ir nesiskirstė, ir OMONʼo kareiviai negavo įsakymo traiškyti tik Rožiniais ginkluotų žmonių.
Kai audra grasino paskandinti žvejų laivelį ir mokiniai buvo mirtinai išsigandę, pažadintas Jėzus sudraudė vėtrą: „Nutilk, nusiramink!“ Kai audra nutilo, Jėzus ramiai mokiniams pasakė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?“
Prieš dvidešimt septynerius metus mes visai neblogai išlaikėme egzaminą ir laimėjome, nes, nors ir turėjome baimės, bet vis tiek nebuvome praradę pasitikėjimo Dievu. Šį pasitikėjimą liudijo anomis dienomis prie Aukščiausiosios Tarybos daug kartų kalbėtas Rožinis maldaujant Dievo pagalbos ir Švč. Mergelės Marijos globos.
Dievo žodis mus skatina visais atvejais, kai vienokios ar kitokios audros mus užpuola, nepasiduoti nevilčiai, bet tvirtai laikytis Jėzaus rankos.
Audrų netrūksta ir dabar. Viena iš jų – tai tikrai gąsdinanti emigracija, kai per metus Lietuvą palieka dešimtys tūkstančių jaunų žmonių. Mažai Lietuvai tai nežada nieko gero. Jauni žmonės buvo įtikinti, kad Lietuvai jie nėra skolingi ir kad gerovė yra aukščiausia žmogaus laimė, kurią pasiekti kur nors Anglijoje, Švedijoje ar Vokietijoje yra lengviau nei Lietuvoje. Šią emigracijos bangą sustabdyti bus labai sunku. Šios audros akivaizdoje, manau, taip pat reikia melstis ne mažiau karštai, kaip anomis sausio dienomis, nes kas žmogui atrodo neįmanoma, Dievui viskas įmanoma.
Kiekvieno žmogaus gyvenime netrūksta ir asmeninių audrų. Ligos, brangių asmenų netektys, sunkumai darbe, šmeižtai – daug kas mus išgąsdina.
Ištikti audrų prisiminkime psalmės žodžius: „Dievu aš remiuosi – ir nebebijosiu: ką žmogus galės man padaryti“ (Ps 55, 12).
Nuo gyvenimo audrų neapsaugotas net giliausiai tikintis žmogus. Palaimintasis arkivysk. Teofilius septyniolika metų uoliausiai tarnavo Rusijoje gyvenantiems katalikams, kai užklupo persekiojimų audra – buvo uždaromos bažnyčios, draudžiama religinė veikla, o kunigai teisiami, kai kuriems skiriant net mirties bausmę. Penkiolika metų ši audra blaškė palaimintąjį po bolševikų kalėjimus ir lagerius. Tačiau visada jam švietė Kristus, davęs drąsos neišsigąsti ir nepalūžti.
Dėkokime Dievui už laisvės dovaną, už tai, kad jis buvo su mumis sunkiomis mums valandomis. O ištikti audrų prisiminkime psalmės žodžius: „Dievu aš remiuosi – ir nebebijosiu: ką žmogus galės man padaryti“ (Ps 55, 12).
