Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus (Mt 16, 21-27).
Meilė – įstatymo pilnatvė
Dvidešimt trečiojo eilinio sekmadienio Mišių Dievo žodis mūsų mintis kreipia į tai, kas tikinčio į Kristų žmogaus gyvenime svarbiausia – į meilės įstatymo konkretų vykdymą.
Apaštalas Paulius rašo: „Nebūkite ko nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę. <...>. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – Įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 8.10).
Pranašas Ezekielis Dievo vardu ragina blogai besielgiantį žmogų įspėti: „Jei <...>tu nekalbėsi, kad įspėtumei nedorėlį mesti savo kelią, tas nedorėlis tikrai mirs dėl savo kaltės, tačiau jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankos“ (Ez 33, 8).
Kiekviena apkalba žmogų žudo.
Jėzus mokė panašiai: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį“ (Mt 18, 15). Dažnai mes elgiamės priešingai: vietoj įspėjimo prie keturių akių kitiems ar net viešai pasakojame apie žmogų, jo blogus darbus ir šitaip vietoj meilės pasitarnavimo žmogui pakenkiame. Kiekviena apkalba žmogų žudo.
Prieš 400 metų Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu ant rankų apsireiškė Šiluvos piemenims ir kalbėjo: „Čia buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama.“ Šiais žodžiais Marija švelniai perspėja žmones, kad jie nusigręžė nuo Jėzaus ir turi vėl prie Jo sugrįžti.
Šis Marijos perspėjimas galėtų būti etalonas, kaip klystantį pamokyti ar sudrausti – tai daryti švelniai, su meile. Jei perspėjame piktai, šiurkščiai, mūsų pamokymas paprastai lieka neišgirstas. Bet jei tai darome su meile, dažnai sulaukiame pozityvaus rezultato.
Baigiantis karui ir artėjant rusų kariuomenei, kai kurie kunigai, bijodami būsimų persekiojimų, ketino pasitraukti į Vakarus. Vyskupas Teofilius pats liko Lietuvoje ir perspėjo savo kunigus, kad visi liktų su savo ganomaisiais. Perspėjimas buvo veiksmingas, nes visi kunigai liko čia ir, žinoma, po karo daugelis jų atsidūrė lageriuose, kaip tai nutiko ir pačiam palaimintajam Teofiliui.
Marija buvo ne tik Jėzaus Motina, bet ir pirmoji bei geriausia Jo mokinė. Gero Jėzaus mokinio gyvenime visada aiškiai turi būti matoma svarbiausioji žymė: meilės įkvėptas visiškas paklusnumas Dievo valiai net ir tuomet, kai tai daug kainuoja.
Kai Marija iš angelo lūpų išgirdo, ko Dievas iš jos nori, ji tuojau atsakė „tebūnie“. Pirmiausia atsakė žodžiu, o paskui – visu savo gyvenimu. Marija priėmė sunkias aplinkybes, į kurias natūraliai pakliuvo, vykdydama Dievo valią. Tai ir gimdymas tik gyvuliams nakvoti skirtoje oloje, ir Kūdikio gyvybės gelbėjimas bėgant į Egiptą. Kokie vargingi buvo metai Nazarete! Mes dejuojame dėl per mažų atlyginimų, pensijų ar pašalpų. Anais laikais kasdienis Nazareto šeimos gyvenimas buvo labai vargingas, tačiau Marija ramiai priėmė sunkias savo laikmečio sąlygas.
O kaip sunku buvo Marijai priimti Dievo valią ant Golgotos! Dejavo ne tik nukryžiuotasis Jėzus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Ir Motinos širdis buvo apgaubta didelės tamsos. Kančios tamsoje ištverti po kryžiumi galėjo tik labai mylinti širdis.
Pasitikrinkime, ką mums reiškia apaštalo Pauliaus raginimas: „Nebūkite ko nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę.
Panašią kryžiaus tamsą turėjo išgyventi palaimintasis Teofilius, kai atsidūrė Solovkų Anzer saloje. Į šią salą buvo siunčiami mirčiai pasmerkti kaliniai. Tik vienas Dievas težino, ką palaimintasis Teofilius išgyveno per septynerius metus, kalinamas ypatingo griežtumo Vladimiro kalėjime. Šiame kalėjime palaužtos sveikatos mirė arkivyskupas Mečislovas Reinys. Pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais palaimintasis Teofilius sakydavo: „Tebūnie Dievo valia!“ Tai buvo didelės meilės aktas.
Pasitikrinkime, ką mums reiškia apaštalo Pauliaus raginimas: „Nebūkite ko nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę. <...> Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi, meilė – Istatymo pilnatvė“ (Rom 13, 8.10).
