Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. (Mt 22, 15–21)
Pagonys, žydai ir krikščionys
Dvidešimt devintąjį eilinį metų sekmadienį Dievo žodis kalba apie labai skirtingus žmones – Dievo nepažįstantį karalių Kyrą, vieną Dievą tikinčius žydus ir Jėzų, kaip Dievo Sūnų, tikinčius krikščionis. Vieni iš šių žmonių tampa gerais įrankiais Dievo rankose, kiti, nors ir tikintys, nesupranta ir net prieštarauja Dievo planams.
Pranašas Izaijas Persų karalių Kyrą vadina Dievo pateptuoju – mesiju, nes jis nukariavęs Babiloną išlaisvino žydus ir leido jiems iš tremties sugrįžti į tėvynę ir atstatyti Jeruzalės šventyklą. Būdamas pagonis, karalius Kyras gerbė žmones, išpažįstančius vieną Dievą, ir tapo geru įrankiu jo rankose.
Evangelija mums pasakoja apie Dievą išpažįstančius fariziejus, kurie Jėzui spendžia pinkles. Fariziejai skrupulingai laikėsi Įstatymo ir gynė tradiciją; perdėtai kreipė dėmesį į apeigų detales, užmiršdami tikėjimo esmę. Naujai pasirodęs Galilėjos Mokytojas fariziejams atrodė įtartinas, ir jie kūrė planus, kaip jo atsikratyti.
Jie pasiuntė pas Jėzų savo mokinius su labai suktu klausimu: „Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Patvirtindamas ar paneigdamas pareigą mokėti mokesčius, Jėzus turėjo susikompromituoti arba prieš romėnus, arba prieš žydus. Tačiau fariziejų klasta nepavyko. Jėzaus atsakymas – „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ – liko etalonu, kaip tikinčiam žmogui reikia atlikti savo pareigas Dievui ir valstybei.
Mūsų pareigos Dievui – viešai išpažinti savo tikėjimą ir vykdyti iš jo kylančius reikalavimus ir kasdieniame gyvenime vadovautis Evangelija.
Mūsų pareigos Dievui – viešai išpažinti savo tikėjimą ir vykdyti iš jo kylančius reikalavimus ir kasdieniame gyvenime vadovautis ne kokios nors partijos moraliniu kodeksu, bet Evangelija. Iš visų evangelinių reikalavimų pats didysis yra meilės įsakymas. Mylėti Dievą ir žmones nėra krikščioniškas patarimas ar pageidavimas, bet esminis įsakymas. Arba jį vykdome ir esame krikščionys, arba nevykdome ir tuomet atsiduriame šalia krikščionių bendruomenės. Tarpinio varianto nėra.
Mūsų pareigos ciesoriui – kasdieniame gyvenime laikytis visuomeninę santvarką reguliuojančių įstatymų tiek, kiek jie nesikerta su Dievo įstatymu. Kartais reikia pasakyti, kaip tai padarė apaštalas Petras žydų teisme: „Dievo reikia klausyti labiau, nei žmonių“ (Apd 5, 29).
Bolševikai po Spalio revoliucijos draudė vaikus mokyti tikėjimo tiesų, bet palaimintasis Teofilius, rizikuodamas areštu, vykdė tai, ką Dievui buvo pažadėjęs. Kun. Juozas Zdebskis Kaune teisiamas už vaikų mokymą tikėjimo tiesų, teisme pakartojo apaštalo Petro žodžius, kad Dievo reikia labiau klausyti, nei žmonių.
Viena iš sunkiausių pareigų yra mokesčiai; daugelis linkę jų nemokėti. Tačiau ši pareiga krikščioniui yra svarbi ir įpareigojanti. Mokėdami mokesčius, mes išlaikome ne tik valdžios aparatą, bet ir švietimą, kultūrą, mediciną, socialinę apsaugą, saugumą. Pati geriausia valdžia nėra stebukladarė – iš nieko pinigų nesukuria ir tik per mokesčius gautus pinigus paskirsto būtiniausioms reikmėms. Tikinčiam žmogui mokesčių mokėjimas turi būti taip suprantamas, kaip kvėpavimas ar valgymas.
Tikinčiam žmogui mokesčių mokėjimas turi būti taip suprantamas, kaip kvėpavimas ar valgymas.
Apaštalas Paulius savo laišku pristato mums pirmąją krikščionių bendruomenę Tesolonikuose. Paulius buvo ją įkūręs ir savo laiške džiaugiasi bendruomenės narių tikėjimu, meilės darbais ir ištverminga viltimi. Paulius rašo: „Mes visuomet dėkojame Dievui už jus visus, prisimindami jus savo maldose, nuolat minėdami savo Dievo ir Tėvo akivaizdoje jūsų tikėjimo darbus, meilės pastangas bei vilties ištvermingumą“ (1 Tes 1, 2–3).
Dėkokime Dievui už krikščioniškojo tikėjimo dovaną, dėl kurios mums nereikia klaidžioti pagoniškojo mąstymo sutemose. Dėkokime Dievui už Evangelijos žinią apie Jėzų ir Dievo karalystę, o tikėjimo uolumu nenusileiskime pirmiesiems krikščionims, kurie priėmę išganymo žinią jos laikydavosi net iki kankinystės.
Tepadeda Dievas mums būti gerais įrankiais jo planuose. Gyvename sekuliarioje kultūroje, kur labai reikalingas mūsų krikščioniškojo tikėjimo liudijimas ne tiek žodžiais, kiek pačiu gyvenimu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Piligrimai turi naują maršrutą – Galilėjoje galima eiti Jėzaus keliu
