Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. Jonas apie jį liudija ir šaukia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“. Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė. (Jn 1,1-18)
Pasaulį nušvietusi Šviesa
Per šv. Kalėdas Mišiose giedame: „Mums šventa diena išaušo. Ateikite, tautos, pagarbinkite Viešpatį: šiandien didinga šviesa nužengė žemėn. Aleliuja“.
Bažnyčia, bandydama išreikšti kalėdinį džiaugsmą, jį lygina su izraelitų sugrįžimu į Jeruzalę po ilgos tremties metų: „Klausykis! Tavo sargybiniai šaukia, džiūgauja drauge, nes jie mato savo pačių akimis Viešpatį, grįžtantį į Zioną. Drauge pratrūkite džiaugsmo giesme, Jeruzalės griuvėsiai, nes Viešpats paguodė savo tautą, atpirko Jeruzalę“ (Iz 52, 8–9). Čia pranašas kalba apie izraelitų džiaugsmą sugrįžtant iš Babilono vergijos. Nors Jeruzalė dar griuvėsiuose, bet laisvės skonį patyrę žmonės džiūgauja, kad Viešpats juos prisiminė.
Dievas mus, esančius blogio apsuptyje, ne tik prisiminė, bet ir surado būdą ateiti į mūsų tarpą, kad išvestų į pilnutinę laisvę.
Jėzaus Kristaus Gimimo šventė skelbia nepalyginamai didesnį džiaugsmą už tą, kurį išgyveno į laisvę išleisti izraelitai. Dievas mus, esančius blogio apsuptyje, ne tik prisiminė, bet ir surado būdą ateiti į mūsų tarpą, kad išvestų į pilnutinę laisvę. Evangelistas Lukas apie Jėzaus gimimą papasakoja daug detalių. Manoma, kad tų pasakojimų šaltinis buvo Švč. Mergelės Marijos liudijimai.
Apaštalas Jonas nepasakoja, kur, kada ir kaip gimė Jėzus, bet iškart pateikia Gimimo slėpinio džiaugsmo esmę. Jis Jėzų Kristų vadina Dievo Žodžiu, per kurį yra sukurtas regimas ir neregimas pasaulis. Šis Žodis yra pilnas gyvybės, ir ta gyvybė yra žmonių šviesa. Apaštalas Jonas sako, kad Dievo Žodis tapo kūnu ir atėjo pas savuosius, bet daugelis jo nepriėmė, o priėmusiems davė galią tapti Dievo vaikais (plg. Jn 1, 1–14).
Senajame Testamente dažnai kalbama apie Dievo išmintį, bet neišryškinama, kad ta išmintis buvo Dievo Žodis, Dievo Asmuo. Išminties knygoje skaitome: „Juk ji yra Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir jo gerumo paveikslas. Nors ji viena, bet gali visa aprėpti; pati nesikeisdama, ji visa atnaujina. Per kartų kartas ji įeina į šventas sielas, padarydama jas Dievo draugais“ (Išm 7, 25–27).
Išoriškai mes galime būti skurdžiai, neįgalūs, žmonių paniekinti, bet įsikūnijęs ir gimęs Žodis mus pakelia į Dievo vaikų garbę.
Jono evangelijoje apie Dievo Išmintį – Žodį kalbama kaip apie Asmenį, per kurį visa buvo sukurta. Ima ryškėti Švč. Trejybės slėpinys. Dievo išmintis yra reali, begalinė, kurianti; Evangelijoje pagal Joną pavadinta Dievo Žodžiu: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą. Ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1). Mes visi esame jo kūriniai ir ne tik kūriniai, – esame Dievo vaikai: „Visiems, kurie jį (dieviškąjį Žodį) priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie iš <...> Dievo užgimę“ (Jn 1, 12–13).
Štai kodėl per Šv. Kalėdas mes džiūgaujame, nes esame Dievo vaikai. Išoriškai mes galime būti skurdžiai, neįgalūs, žmonių paniekinti, bet įsikūnijęs ir gimęs Žodis mus pakelia į Dievo vaikų garbę. Tai didžiausia garbė, bet drauge ir atsakomybė – gyventi kaip tikriems Dievo vaikams dera.
