Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo.
Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. (Evangelija pagal Morkų 1, 7-11)
„Tu mano mylimasis Sūnus“
Tik ką šventėme Jėzaus Gimimą, o šį sekmadienį minime jo Krikštą. Tarp šių įvykių trisdešimties metų laiko atkarpoje – beveik spengianti tyla, nes evangelistai yra pateikę tik kelias žinutes iš Jėzaus kūdikystės ir vaikystės metų. Galime tik spėlioti, kokie buvo Jėzaus gyvenimo Nazarete metai. Jis drauge su Juozapu kasdien dirbo fizinį darbą. Gali būti, jog tai buvo ne tik dailidės, bet ir kitokie darbai greta Nazareto kaimo esančiame Seforio miestelyje. Šabo dienomis Jėzus lankė sinagogą, o Velykų švenčių metu su kitais piligrimais keliaudavo į Jeruzalę.
Atėjus metui prie Jordano pasirodė Jonas Krikštytojas; jis skelbė apie prisiartinusią Dievo karalystę ir kvietė tautiečius daryti atgailą. Žmonės išpažindavo savo nuodėmes ir buvo krikštijami. Jonas skelbė: „Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Mt 3, 11).
Vieną dieną prie Jordano pasirodė Jėzus ir paprašė būti pakrikštytas. Jonas Jėzaus asmenyje atpažino Dievo siųstąjį Mesiją ir nenorėjo jo krikštyti, bet Jėzus tiesiog privertė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3,15).
Dievas apreiškė, kad visi mes esame jam svarbūs ir mylimi.
Evangelistas pateikia svarbią Jėzaus krikšto detalę: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 16–17).
Dievas Jėzaus krikšto metu apreiškė žmonijai skirtą išganymą. Jėzus apsireiškė kaip dangaus Tėvo Sūnus ir Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę. Dievas apreiškė, kad visi mes esame jam svarbūs ir mylimi. Tai didelis Dievo meilės slėpinys: dangaus Tėvas mus taip myli, jog dėl mūsų išgelbėjimo siunčia savo Sūnų, kad jis kaip Dievo Avinėlis būtų paaukotas ant kryžiaus aukuro.
Iš Tėvo šlovės aukštybių Jėzus nusileido į žmogiškumo gelmę ir pasinėrė Jordano vandenyse bei kryžiaus mirtyje, kad vėliau keltųsi iš kapo ir žengtų į savo Tėvo šlovę. Mūsų krikštas pakartoja šį slėpinį: mums taip pat atsiveria dangus ir Dievas priima mus kaip mylimus savo vaikus.
Prisikėlęs iš numirusiųjų Jėzus, prieš žengdamas į dangų, pasiuntė savo mokinius į didelę misiją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).
Po Jėzaus įžengimo į dangų apaštalai tęs jiems patikėtą misiją: skelbs Evangeliją, įtikėjusius krikštys Švenčiausiosios Trejybės vardu ir tokiu būdu burs žmones į Dievo vaikų tautą – Kristaus Bažnyčią.
Tai, ką dangaus Tėvas pasakė Jėzaus krikšto metu, jis pasako kiekvienam pakrikštytajam: „Tu esi mano mylimas sūnus, mano mylima dukra.“
Jėzaus Krikšto šventė yra proga pamąstyti, ką krikštas reiškia kiekvieno mūsų gyvenime. Tai, ką dangaus Tėvas pasakė Jėzaus krikšto metu – „Tu mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“, jis pasako kiekvienam pakrikštytajam: „Tu esi mano mylimas sūnus, mano mylima dukra.“ Padėkokime Dievui už šį išaukštinimą ir amžinojo gyvenimo viltį.
