Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.
Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.
(Iš Evangelijos pagal Morkų 4, 26–34)
Jėzus skelbia Dangaus karalystę
Po krikšto Jordano upėje Jėzus pasitraukė į dykumą ir joje praleido keturiasdešimt dienų ir naktų, ruošdamasis skelbti Evangeliją apie prisiartinusią Dangaus karalystę. Po to Jėzus trejus metus skelbė Evangeliją, savo žodžius patvirtindamas stebuklais – išgydydamas įvairių negalių kamuojamus žmones. Kalbėdamas dažnai vartodavo palyginimus, kad paprasti žmonės lengviau suprastų jiems skelbiamą žinią. Mato užrašytoje Evangelijoje skaitome: „Prie jo susirinko didžiulė minia. <...> Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais“ (Mt 13, 2–3).
Labai įspūdingas palyginimas apie sėjėją (žr. Mk 4, 1–9), kurio sėjamos sėklos dalis nukrito į pakelės griovį, kita – ant uolos, dar kita – tarp erškėčių; likusi dalis nukrito į gerą žemę ir atnešė gausų derlių. Šį palyginimą išaiškino pats Jėzus. Sėkla šalia kelio – tai žmonės, kurie leidžia šėtonui išplėšti išgirstą žodį; sėkla ant uolos – nepastovūs žmonės, kurie Dievo žodį greitai užmiršta; sėkla, nukritusi tarp erškėčių, – žmonės, kuriems rūpesčiai ir aistros nustelbia Dievo žodį. Sėkla, nukritusi į gerą dirvą, – tai žmonės, kurie išgirdę Dievo žodį jį priima ir užaugina gausų derlių.
Šio sekmadienio Evangelijoje girdėjome palyginimą apie mažą garstyčios grūdelį (žr. Mt 13, 31–32), išaugantį į didelį medelį. Kai Jėzus pradėjo skelbti gerąją naujieną apie Dangaus karalystę, šalia jo buvo tik garstyčios grūdelis – dvylika apaštalų. Per šimtmečius tas grūdelis išaugo į galingą medį, apimantį viso pasaulio tautas. Šiuo metu pasaulio gyventojų skaičius perkopė aštuonis milijardus, o krikščionių – katalikų, protestantų, ortodoksų ir kitų denominacijų krikščionių – yra beveik trys milijardai. Tai iš tikrųjų didelis medis, išaugęs iš mažo grūdelio.
Kai Jėzus pradėjo skelbti gerąją naujieną apie Dangaus karalystę, šalia jo buvo tik garstyčios grūdelis – dvylika apaštalų.
Dangaus karalystę Jėzus palygino su dirvoje paslėptu lobiu. „Atradęs jį, žmogus <...> iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą“ (Mt 13, 44). Šiuo palyginimu Jėzus kvietė savo klausytojus dėl Dievo karalystės išsižadėti visų kitų žmogui labai svarbių vertybių.
Šventieji dėl savo tikėjimo turėjo drąsos išsižadėti viso to, ką žmonės laiko didžiausiomis vertybėmis, kaip antai laisvės, sveikatos, karjeros, ramaus ir sotaus gyvenimo. Kankiniai nesusvyruodavo už tikėjimą paaukoti net savo gyvybę.
Sovietmečiu kunigams buvo draudžiama mokyti vaikus net katekizmo; už tai grėsė metai nelaisvės. Kunigas Juozas Zdebskis už vaikų religijos mokymą buvo teisiamas Kaune. Teismo metu kunigas neapgailėjo to, ką buvo daręs, ir pakartojo apaštalo Petro žodžius: „Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių“ (Apd 5, 29). Teismo nuosprendžiu kunigas metams buvo nusiųstas į Pravieniškių lagerį ir kalėjo drauge su vagiais, smurtautojais ir kitokiais kriminaliniais nusikaltėliais.
Jėzus kalbėjo: „Su Dangaus karalystė yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o netikusias išmeta. Taip bus ir pasaulio pabaigoje“ (Mt 13, 47–49). Jėzus priminė nebranginantiems Dievo žodžio ir nesirūpinantiems priklausyti Dangaus karalystei, kad paskutinio teismo dieną gali išgirsti Žmogaus Sūnaus nuosprendį: „Eikite šalin nuo manęs prakeiktieji į amžiną ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25, 41).
Pasitikrinkime, ar pakankamai branginame Viešpaties žodžius, raginančius daryti gera ir rūpintis savo amžinuoju likimu.
