„Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: 'Viešpatie, atidaryk mums!' O jis atsakys: 'Aš nežinau, iš kur jūs'. Tada imsite dėstyti: 'Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...' O jis jums tars: 'Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!' Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“ (Lk 13,22 - 30)
Ankšti laisvės vartai
Paskutinį rugpjūčio sekmadienį piligrimai tradiciškai žygiuoja į Šiluvą iš Tytuvėnų ir nuo Dubysos ir dėkoja Dievui už laisvės dovaną. Per sovietmetį šis rugpjūčio sekmadienis tapo kovos už laisvę sekmadieniu.
Tikintieji žmonės, daugiausia Eucharistijos bičiulių sąjūdžio nariai ir jaunimas, be valdžios leidimo, kurio, suprantama, negalėjo gauti, žygiuodavo iš Tytuvėnų į Šiluvą. Ši taikinga eisena sovietinės valdžios atstovams kėlė baimę; jie mąstė, kad jei dabar žmonės be leidimo žygiuoja į Šiluvą, kas žino, gal rytoj panorės nepriklausomybės. Pasirodo, nuogąstauta nebuvo tuščiai. Kovo 11-ąją, nepaprašę Kremliaus leidimo, paskelbėme Lietuvos Nepriklausomybę ir jau 29-eri metai einame laisvės keliu.
Didžiausia dovana, kuria Dievas mus apdovanojo, yra laisvė.
Didžiausia dovana, kuria Dievas mus apdovanojo, yra laisvė. Protas, meilė ir laisvė yra žmogaus gyvenimo gražiausi žiedai.
Protu pažįstame mus supantį pasaulį ir Dievą, meile apglobiame mums brangius asmenis, o laisvė mus iškelia virš visos kūrinijos ir leidžia rinktis ne tai, kur mus lenkia instinktai, bet tai, kas yra geriausia. Laisvė leidžia mums būti gėrio pusėje ir siekti šio gėrio šaltinio – Dievo.
Tačiau Dievas, apdovanojęs žmogų laisve, paliepė: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!“ (Lk 13, 24). Šis paliepimas skamba kaip paradoksas: žmogau, esi laisvas, bet rinkis tai, kas sunku. Ar Jėzaus kvietimas laisvam žmogui eiti pro ankštus vartus ir rinktis ne platų, bet siaurą kelią nepaneigia pačios laisvės? Atrodytų, tarsi Dievas viena ranka apdovanoja, o kita – tą dovaną atsiima, siūlydamas tai, kas mūsų prigimčiai sunku.
Žmogaus laisvė yra brangi, bet drauge ir labai trapi dovana. Turint laisvę galima tapti ne tik šventuoju, bet ir nusikaltėliu. Gyvulys negali nusikalsti, nes neturi laisvės ir vadovaujasi instinktais. Alkanas liūtas neleidžia sumedžiotu grobiu pirmiems pasisotinti savo jaunikliams, bet pirmiausia pats pasisotina.
Šiandien daugelis žmonių laisvę supranta kaip galimybę žygiuoti plačiu keliu ir patiems spręsti, ką pasirinkti. Tačiau šitokia laisvė atidaro vartus nusikaltimams. Dėl to Jėzus perspėjo: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7,13–14).
Kai pasirenkamas platus kelias, laisvė tampa pražūtinga. Dalis angelų pareiškė netarnausią Dievui ir tapo nelaimingomis, piktomis dvasiomis. Apreiškimo knygoje pasakojama (plg. Apr 4,12), kaip slibinas trečdalį dangaus žvaigždžių nužėrė iš dangaus į žemę.
Tikros laisvės iš žmogaus neįmanoma atimti, jei jis to nenori. Nekaltą žmogų, kaip palaimintąjį Teofilių, galima nuteisti ir uždaryti į kalėjimą, bet ir tenai jis jausis laisvas. Pal. Teofilius, tuomet vyskupas, iš Vladimiro centralo, kuriame kalėjo septynerius metus, rašė: „Esu laisvas kalinys.“
Tačiau laisvėje gyvenantis žmogus gali būti pavergtas nebūtinai agresyvių kaimynų, kaip tai buvo atsitikę mums, lietuviams, bet ir žalingų įpročių, kaip antai alkoholio, rūkymo, interneto ar azartinių lošimų.
Visiškai laisvas gali būti tik tas, kuris turi drąsos eiti per „ankštus vartus“. Tie ankšti vartai – tai kasdienis pasirinkimas tarp gėrio ir blogio renkantis tik gėrį. Tie ankšti vartai – tai kasdienis apsisprendimas už Dekalogą, bet ne pagonišką vergavimą daiktams ir aistroms.
Tie ankšti vartai – tai kasdienis pasirinkimas tarp gėrio ir blogio renkantis tik gėrį.
Kai sovietiniais metais Eucharistijos bičiuliai paskutinį rugpjūčio sekmadienį organizuodavo piligrimystę iš Tytuvėnų į Šiluvą, valdžiai jie atrodė esą nusikaltėliai. Tačiau jie, kaip ir pal. Teofilius, buvo laisvi žmonės ir darė tai, kas jiems atrodė reikalinga ir gera. Už šią piligrimystę ses. Jadvyga Stanelytė ir inž. Vytautas Vaičiūnas buvo nuteisti; iš jų atėmė fizinę laisvę, bet nepajėgė atimti dvasinės laisvės.
Dėl to apaštalas Paulius Dievo vardu mus ragina: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties drausmės ir nenusimink jo baramas, nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia“ (Žyd 12, 5).
