Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“. Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Iš Evangelijos pagal Morkų 10,46-52)
Jericho neregys
Evangelistas Morkus, pasakodamas apie paskutinę Jėzaus kelionę į Jeruzalę, kur jis bus pasmerktas ir nužudytas, aprašo neregio elgetos išgydymą. Nelaimingas vyras sėdėjo prie kelio, laukdamas išmaldos; jis buvo girdėjęs apie Galilėjos Mokytojo daromus stebuklus, todėl išgirdęs apie praeinantį Jėzų su dideliu pasitikėjimu šaukė: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ Elgeta nenustojo šaukti net tuomet, kai žmonės draudė, kad jis tylėtų. Jėzus išgirdo neregio šauksmą ir įvykdė, ko tasai prašė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Mk 10, 52); neregys praregėjo ir nusekė paskui Jėzų.
Istorija kviečia pamąstyti apie daugelį žmonių ištinkančią bėdą – dvasinį aklumą.
Istorija apie neregio išgydymą kviečia pamąstyti apie daugelį žmonių ištinkančią bėdą – dvasinį aklumą, kuris yra pragaištingesnis už fizinę neregystę. Dvasiškai aklas yra žmogus, tikintis tik tai, ką mato, mylintis tik save ir nesuvokiantis savo padėties tragiškumo.
Dvasinės neregystės pagrindinės priežastys yra netikėjimas, laisvai daromos sunkios nuodėmės, nekontroliuojami kūno polinkiai ir vadovavimasis pasaulio dvasia.
Didžiausia nelaimė, kokia gali ištikti žmogų, – tai prarastas tikėjimas. Gyvename sekuliarioje aplinkoje, kurioje prarasti tikėjimą yra lengva, o atrasti sunku, ypač kai šeimoje nėra tikėjimo šaknų. Netikėjimas žmogų uždaro medžiaginėje tikrovėje ir neleidžia matyti antgamties.
Kiekviena sąmoningai daroma sunki nuodėmė, kaip antai neskaistumas, nesąžiningumas, neapykanta ir kitos nuodėmės, mūsų dvasioje palieka sunkiai išdildomus pėdsakus. Jeigu žmogus ilgesnį laiką gyvena tokioje padėtyje, su kiekviena nauja nuodėme jis tampa vis aklesnis, nes blogis vis labiau aptemdo mūsų dvasios akis.
Su kiekviena nauja nuodėme jis tampa vis aklesnis, nes blogis vis labiau aptemdo mūsų dvasios akis.
Visi mes turime patirtį, kokie gaivališki yra mūsų kūno polinkiai, kaip antai alkis, seksualumas, baimė, fizinio saugumo troškimas ir kt. Jeigu šiuos polinkius kontroliuojame, tuomet jie nepadaro žalos ir padeda gyventi šiame pasaulyje. Tačiau ištinka bėda, kai kūno polinkiams leidžiame laisvai viešpatauti.
Tuomet žmogus gali tapti pavojingesnis už žvėrį; tokių žmonių yra pilni kalėjimai bei pataisos darbų kolonijos. Žmogus, vadovaudamasis tik kūno polinkiais, tampa egoistas, matantis ir mylintis tik save, bet aklas kitų žmonių atžvilgiu.
Dvasinį aklumą palaiko mus supanti aplinka, jei joje viešpatauja bedvasė kultūra. Šiuo metu ir esame supami tokios bedvasės kultūros.
Visi kalba tik apie gerą materialinį gyvenimą, pinigus, malonumus ir panašius dalykus, todėl labai lengva save įtikinti, kad šitai ir yra tikras žmogaus gyvenimas; daugeliui net nekyla mintis ieškoti kažko didesnio už pinigus ir medžiaginę gerovę. Šitokia žmogaus būsena ir yra dvasinis aklumas, iš kurio labai sunkiai pagyjama. Pagyti galima tik suvokus savo apgailėtiną padėtį, o kol mąstoma, kad „visi taip gyvena“, tol esama bevilčiais.
Mus mylintis Dievas duoda progų, leidžiančių save pažinti ir susivokti, kad mūsų gyvenime ne viskas yra tvarkinga. Labai dažnai tokios progos būna patiriama kančia, ligos ar kiti dideli sukrėtimai.
Jėzaus Draugijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola labai audringai leido savo jaunystę ir buvo toli nuo Dievo. Sunkiai sužeistas ir besigydydamasis iš nuobodulio skaitė pirmą po ranka pasitaikiusią knygą apie šventųjų gyvenimą ir vienu momentu susivokė, kaip kvailai iki šiolei elgėsi.
Pasveikęs jis iš esmės pakeitė gyvenimą; įkūrė Jėzaus Draugiją, kurios nariai visame pasaulyje iki šiolei skleidžia Evangelijos šviesą, ir net tapo šventuoju.
Mus mylintis Dievas suteikia progų, verčiančių susimąstyti, ar nereikia kažko keisti mūsų gyvenime, bet niekuomet nepažeidžia mūsų laisvos valios.
Patys turime budėti, kad išlaikytume dvasinę sveikatą, o jos netekę – daryti viską, kad ją atgautume.
Mes patys turime budėti, kad išlaikytume dvasinę sveikatą, o jos netekę – daryti viską, kad ją atgautume. Atgaila yra pats reikalingiausias vaistas pagyti iš dvasinės neregystės, todėl Jėzus kvietė žmones į atgailą, o apaštalams davė galią sutaikinti žmones su Dievu: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“ (Jn 20, 23).
Mums tik reikia laiku pasinaudoti Dievo gailestingumo dovana.
