Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.
Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų.
Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve (Jn 3, 14–21)“
Dievo teismas ir gailestingumas
Evangelijoje pagal Joną aprašomas fariziejaus Nikodemo susitikimas su Jėzumi. Geros valios fariziejus apsilankė pas Jėzų, trokšdamas pažinti, kas gi yra tas stebuklais garsus Galilėjos Mokytojas. Jėzus jam atskleidė visą eilę svarbių dalykų: Dievas myli pasaulį ir, trokšdamas jį išgelbėti, atsiuntė savo viengimį Sūnų: kas įtikės, bus išgelbėtas, kas netikės, bus pasmerktas. Jėzus kalbėjo: „Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti“ (Jn 3, 19). Sunkiai nusidedančio žmogaus pasinėrimas į nuodėmės tamsą yra didžiausia jį ištinkanti Dievo bausmė.
Sunkiai nusidedančio žmogaus pasinėrimas į nuodėmės tamsą yra didžiausia jį ištinkanti Dievo bausmė.
Mus supanti egoizmo, neapykantos, palaidumo bei gobšumo tamsa yra ne mažiau grėsminga už dabartinę pandemiją. Nuodėmės tamsa anksčiau ar vėliau atneša sunkių pasekmių. Tik pažvelkime į Iraką, kur ką tik lankėsi popiežius Pranciškus. Ši patriarcho Abraomo šalis ilgus dešimtmečius skendėjo nesibaigiančiuose karuose ir terorizme; krikščionys ir šiandien tenai nesijaučia saugūs. Dėl šios neapykantos tamsos, kuri vienos tautos žmones pavertė nesutaikomais priešais, kenčia milijonai žmonių; daugelis krikščionių tiesiog paliko savo tėvynę, nes nematė galimybės gyventi.
Dievo žodis kviečia suklusti, kai pastebime artėjančią nuodėmės tamsą, ypač kai norime savo darbus slėpti nuo žmonių akių. Sąžinė signalizuoja, kad sustotume ir liautumės ėję į tamsą. Tokia sąžinė yra patikimas sargas, kuris mus sustabdo ir kviečia keistis į gera.
Tikėjimo kelionėje labai svarbu turėti šį nematomą draugą, kuris geba ir pabarti, ir pagirti, tačiau jei žmogus nuolat blogai elgiasi, jo sąžinė praranda jautrumą; prasideda grimzdimas į tamsą.
Nuodėmė pažeidžia Dievo sukurtojo pasaulio tvarką ir neišvengiamai neša kančią; ją paprastai vadiname Dievo bausme. Iš tikrųjų ne Dievas baudžia, bet nuodėmė sužeidžia tiek pavienį žmogų, tiek ir visuomenę. Dabartinė pandemija yra nuodėmės sužeisto pasaulio skausmas.
Antrojoje Karalių knygoje skaitome apie tai, kaip nedorai elgėsi išrinktosios tautos žmonės ir kas juos ištiko: „Viešpats, jų protėvių Dievas, siuntė jiems žodį per savo pasiuntinius kasdien be perstojo, nes jis gailėjosi savo žmonių ir savo buveinės. Jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami jo žodžius ir tyčiodamiesi iš jo pranašų“ (2 Kar 36, 15–16) Ir tuomet ištiko bausmė: „Dievo Namai buvo sudeginti, Jeruzalės sienos nugriautos, visi jos rūmai ugnies suryti ir visi brangūs daiktai sunaikinti. Kas išliko nuo kalavijo, tuos jis išvarė į tremtį Babilone“ (ten pat, 36, 19–20).
Šventoji istorija pasakoja ne tik apie nuodėmės tamsą ir ją lydinčias bausmes, bet ir apie Dievo gailestingumą. Dievo Sūnus atėjo į mūsų tarpą ne teisti ir bausti, bet nešti Dievo gailestingumo. Susitikimo metu Jėzus Nikodemui pasakė įsidėmėtinus žodžius: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 14–16).
Dievo žodis, parodęs nuodėmės tamsą ir jos padarinius, kviečia pakelti akis į kryžių.
Dievo žodis, parodęs nuodėmės tamsą ir jos padarinius, kviečia pakelti akis į kryžių, ant kurio prikaltas Jėzus. Šitokią kainą Jėzus užmokėjo, kad galėtume patirti Dievo gailestingumą, apie kurį apaštalas Paulius kalba: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi <...>. Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana“ (Ef 2, 4–5. 8).
Atsiprašykime Dievą, kad ne kartą savo gyvenime rinkdavomės tamsą, ir dėkokime už Jo gailestingumą, kuris teikia viltį ir drąsą pasitikti visas negandas ir siekti svarbiausio tikslo – amžinojo gyvenimo su Dievu.
