Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netikės, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakau: niekas neateis pas mane, jeigu jam nebus duota Tėvo“.
Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“
Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pamatėme, kad tu – Dievo Šventasis“. (Evangelija pagal Joną 6, 60–69)
Kūno ir dvasios žvilgsnis
Kai Jėzus kalbėjo apie gyvąją duoną, kurią valgantys gyvens per amžius, ir kad ta duona būsiąs jo kūnas, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Net žinodamas, kad dėl tokių jo žodžių daugelis pasipiktins ir daugiau su juo nebevaikščios, Jėzus nepasitaisė, kad kažką pasakė ne taip, bet pridūrė: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6, 63).
Dievo žodis kviečia stabtelėti ir pamąstyti apie mūsų gyvenimą, į kurį galima žvelgti dvejopai: kūno ar dvasios akimis. Nuo šio žvilgsnio priklausys, koks bus mūsų gyvenimas.
Jei žmogus mato tik savo kūną ir nieko daugiau, tuomet jis suvokia esąs šioje žemėje laikinas ir yra gundomas gyventi su šia diena; duoti savo kūnui viską, ko jis trokšta, o kūno norai yra begaliniai. Tokiam žmogui reikia daug pinigų, pramogų, malonumų, daug valdžios ir garbės. Toks žmogus tampa tarsi audringos jūros nešamas laivas, kurio laukia sudužimas.
Kūno aistrų nešami žmonės siekia jokių varžtų nepripažįstančios laisvės.
Kūno aistrų nešami žmonės siekia jokių varžtų nepripažįstančios laisvės. Šiandien jie bando perkurti net Dievo duotą žmogaus prigimtį ir siekia, kad tie norai būtų įteisinti, kaip visuomenės gyvenimo norma.
Apie žmones, save suvokiančius kaip grynai kūniškas būtybes, Antrajame apaštalo Petro laiške rašoma: „Jų akys kupinos svetimavimo, nepasotinamos nuodėmės. Jie suvedžioja svyruojančias sielas. Jų širdis išlavinta godulystės. Jie prakeikimo vaikai. Jie yra šaltiniai be vandens, audros genami debesys; jiems skirta juodžiausia tamsybė“ (2 Pt 2, 14. 17).
Jėzus nuolat kvietė savo klausytojus žvelgti į žmogaus gyvenimą dvasios akimis: žmogus nėra tik kūnas; jis turi nemarią sielą, jam yra skirtas amžinas gyvenimas, į kurį reikia eiti tiesos ir meilės keliu. Tas kelias nelengvas; apie jį Jėzus aiškiai kalbėjo: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).
Jėzus, žinodamas, kokie išbandymai laukia jo mokinių ir būsimų sekėjų, tai yra visų, įtikėjusių Jėzaus paskelbtąja Evangelija, paliko save Eucharistinėje aukoje, kad maitindamiesi eucharistine Duona būtume stiprūs ir drąsūs prisiimti sutinkamus sunkumus.
Tarnaudamas Simne netiesiogiai susipažinau su kunigu jėzuitu Antanu Šeškevičiumi SJ, kuris Alytaus griežtojo režimo lageryje atliko vienerių metų bausmę už tai, kad vaikus mokė tikėjimo tiesų. Per gerus žmones turėjau galimybę šiek tiek palengvinti šio kunigo kalinimo laiką.
Šio pasišventusio kunigo biografija labai įspūdinga. 1946 metais už jaunimo organizavimą į Jėzaus Širdies Sargybos sąjūdį jis buvo nuteistas 25-eriems metams nelaisvės ir išvežtas į Vorkutą. Po Stalino mirties 1956 m. paleistas į laisvę neskubėjo grįžti į tėvynę, bet liko tarnauti tikintiesiems Altajaus krašte.
Stargorode įkūrė bažnyčią ir dvejus metus dirbo sielovadinį darbą. Valdžiai uždraudus dirbti Stargorode kunigu, jis persikėlė į Kirgiziją, čia įkūrė bažnyčią ir tarnavo trejus metus. 1963 m. vėl buvo nuteistas septyneriems metams laisvės atėmimo. Kalėjo Pravieniškių ir Uralo lageriuose. 1969 m. grįžo iš lagerio, bet po dvejų metų vėl buvo nuteistas už vaikų katechizaciją kalėti Alytaus griežtojo režimo lageryje.
Skaitai šito kunigo biografiją ir negali atsistebėti, iš kur jis sėmėsi tokio tvirtumo ir pasiaukojimo tarnauti tikintiesiems Lietuvoje ir išblaškytiems Sovietų Sąjungos platybėse.
Jo stiprybės šaltinis buvo gyvas tikėjimas, malda ir gyvoji Duona.
Jo stiprybės šaltinis buvo gyvas tikėjimas, malda ir gyvoji Duona – slapta lageriuose švenčiamos Mišios. Į visus įvykius, taip pat ir į skaudžiai jį palietusias sovietinių teismų ištarmes kun. Antanas Šeškevičius žvelgė dvasios akimis. Jėzaus žodžiai, jo klausytojams atrodę kaip kieti ir nepriimtini, kunigui Antanui buvo tvirčiausia atrama. Ir jis nebuvo vienintelis taip pasiaukojamai tarnavęs dvasininkas.
Daugelis ano meto kunigų, atlikę jiems paskirtą bausmę, neskubėdavo grįžti į Lietuvą, bet važinėjo pas ištremtus lietuvius bei vokiečius ir jiems tarnavo, rizikuodami, kad vėl gali būti suimti ir nuteisti.
Dievo žodis kviečia pasitikrinti, ar esame nuoseklūs savo tikėjime, ar gebame į viską žvelgti dvasios akimis. Tepadeda Viešpats ir mums būti tvirtiems, maitinantis Evangelijos žodžiu ir gyvybės Duona – Eucharistija.
