„Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės.
Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“.
(Iš Evangelijos pagal Luką 12, 49–53)
Jėzaus įžiebta ugnis
Apreiškimo knygoje skaitome: „Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia bažnyčioms! Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 13.15–16).
Pavojus būti dvasiškai drungniems buvo aktualus ne tik Laodikėjos Bažnyčios krikščionims, kuriems buvo skirti šie Apreiškimo žodžiai; šis pavojus gresia kiekvienam iš mūsų. Tik prisiminkime, kokie mes būname nerangūs daryti gera, melstis, sekmadienį dalyvauti Mišiose ir kokie stropūs ten, kur matome kokią nors naudą ar malonumą. Dievo žodis nuolat ragina mus budėti.
Šio sekmadienio Evangelijoje girdėjome Viešpaties žodžius: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!“ (Lk 12, 49–50).
Kokią ugnį ir kokį krikštą Jėzus turėjo mintyje, sakydamas šiuos žodžius?
Ugnis buvo Jėzaus skelbiamos Evangelijos žodis.
Ugnis buvo Jėzaus skelbiamos Evangelijos žodis. Jis vertė žmones keisti savo gyvenimą. Jėzaus žodis pašaukė Galilėjos žvejus palikti tinklus ir namus ir sekti paskui jį. Šis žodis muitininką Matą padarė uoliausiu jo mokiniu. Jėzaus žodis nusidėjėlę prikėlė naujam gyvenimui.
Jėzus daugelio klausytojų širdyse įžiebė meilės ugnį, kuri degino, kas jose buvo netyra bei nuodėminga. Vaišių metu į fariziejaus namus atėjusi mieste žinoma nusidėjėlė verkė prie Jėzaus kojų, tepė jas kvapniais tepalais ir šluostė savo plaukais. Pasipiktinusiam namų šeimininkui Jėzus pasakė: „Jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės, nes ji labai pamilo“ (Lk 7, 47).
Jėzus savo mokinių širdyse įžiebė pasiaukojimo ugnį. Prieš žengdamas į dangų jis siuntė mokinius: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19. 20). Ir mokiniai drąsiai ėjo į labai nedraugišką pasaulį ir iki savo kankinystės skelbė Evangeliją.
„Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!“ Kokį krikštą Jėzus turėjo mintyje? Per visą viešąją veiklą jo neapleido mintis apie gyvenimo pabaigą ant Golgotos; Jėzus rengėsi pačiam svarbiausiam savo gyvenimo momentui – mirčiai ant kryžiaus už mūsų nuodėmes.
Pats svarbiausias Jėzaus klausimas kiekvienam iš mūsų: ar įžiebė mano ir tavo širdyje meilės, pasiaukojimo ir šventumo ugnį?
Jėzaus klausimas kiekvienam: ar įsižiebė tavo širdyje meilės, pasiaukojimo ir šventumo ugnis?
Jei nesusitaikau su savo drungnumu, bet vis ieškau Jėzaus draugystės ne tik maldos valandėlėse, bet ir kasdienio gyvenimo rutinoje, jei nesusitaikau su vis pasitaikančiomis savo nuodėmėmis, bet jas apgailiu ir iš naujo pradedu tikėjimo kelionę link Jėzaus, tuomet atsakymas į šį egzistencinį klausimą būtų pozityvus – išgirdome Evangelijos žodį ir padarėme jį savo gyvenimo keliu.
Labai svarbu, kad mes turėtume pavyzdžių, kaip Dievo žodis užkurdavo žmonių širdyse meilės ugnį.
Praėjusią savaitę minėjome šv. Dominyką, didį maldos vyrą, įkūrusį pamokslininkų ordiną. Minėjome šv. Kryžiaus Teresę Benediktą, vienuolę, nužudytą Aušvico koncentracijos stovykloje. Minėjome šv. Lauryną, pirmųjų amžių kankinį už Kristų. Šių šventųjų pavyzdys ir užtarimas tepadeda ir mums kūrenti savo širdyse meilės ir pasiaukojimo ugnį.
