Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“. Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“
Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“. Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“.
Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte.
Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“. Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“
Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie.
Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“
Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.
Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“.
Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“. Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“
Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“. Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį.
Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo.
Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“.
Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.
(Evangelija pagal Joną 11, 1-45).
Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas
Penktąjį Gavėnios sekmadienį Dievo žodis kalba apie tai, kas mums, žmonėms, labiausiai rūpi: ar mūsų gyvenimas baigiasi kapo duobe, ar laukia amžinas gyvenimas Dievo artumoje. Evangelijos pasakojimas apie Lozoriaus mirtį ir prikėlimą atsako į mums rūpimą klausimą.
Jeruzalės pašonėje esančiame Betanijos kaimelyje gyveno Lozorius su seserimis Marija ir Morta. Keliaudamas į Jeruzalę, Jėzus apsilankydavo šiuose namuose. Pats faktas, kad Lozoriui susirgus seserys pasiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“, liudija apie buvusius šiltus Jėzaus santykius su šia šeima. Tačiau Jėzus, išgirdęs žinią apie sunkią Lozoriaus ligą, neskubėjo ateiti ir pagydyti, bet leido Lozoriui numirti ir būti palaidotam.
Dievas į viską žvelgia iš amžinybės perspektyvos, o mūsų žvilgsnis įrėmintas į laikinumą.
Dievas neskuba; tik mes, žmonės, skubame. Dievas į viską žvelgia iš amžinybės perspektyvos, o mūsų žvilgsnis įrėmintas į laikinumą, todėl ištikus bet kokiai bėdai nerimstame ir darome viską, kad kuo greičiau jos atsikratytume. O jei nepavyksta to padaryti, tuomet kenčiame ir net Dievui priekaištaujame, kodėl mus apleido.
Jėzus pasinaudos Lozoriaus liga ir mirtimi, kad šią jam brangią šeimą apdovanotų tuo, ko ji negalėjo nė susapnuoti – mirusį ir jau keturias dienas palaidotą Lozorių prikels iš numirusiųjų.
Prie Lozoriaus kapo Jėzus pasakė pačius brangiausius žodžius, skirtus ne tik Mortai ir Marijai, bet ir mums visiems: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26).
Pasakęs šiuos žodžius, Jėzus klausė Mortą: „Ar tai tiki?“ Tai klausimas mums visiems. Tiesa apie mums skirtą amžinąjį gyvenimą nėra tokia akivaizdi, kaip „du kart du – keturi“; ją reikia priimti tikėjimu, visai panašiai, kaip tai padarė Morta: „Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus.“
Ne visuomet žmogus pajėgus atsakyti: „Tikiu.“ Tai labai priklauso nuo dvasinės jo būklės. Jei žmogaus gyvenime yra daug sunkių nuodėmių, atsakyti „tikiu“ jis gali būti visiškai nepajėgus. Tačiau jei saugojamės nuodėmių, o suklydę jas apgailime, tuomet tikėti į mirusį ir prisikėlusį Dievo Sūnų yra lengva. Todėl mūsų tikėjimas tvirtėja ar silpsta, priklausomai nuo mūsų gyvenimo moralinio lygio.
Gavėnios metas tam ir skirtas, kad, dalyvaudami rekolekcijose ar kituose gavėnios renginiuose, daugiau laiko paskirdami maldai, patikrintume savo gyvenimo kryptį ir apgailėtume, kur buvome klydę. Gavėnia – pats palankiausias metas paauginti savo tikėjimą.
Gavėnia – pats palankiausias metas paauginti savo tikėjimą.
Evangelistas Jonas rašo, kad dėl Lozoriaus prikėlimo stebuklo daugelis žydų įtikėjo Jėzų, tačiau aukštieji kunigai ir fariziejai ne tik neįtikėjo, bet ir svarstė, kaip jį pražudyti.
Tokia žmogaus gyvenimo tikrovė: net tvirčiausi argumentai negalės įtikinti žmogaus, kuris to nenorės, tikėti į Dievą.
Dievas neverčia, kad mes įtikėtume ir priimtume jo meilę, bet palieka laisvę, nes kur yra prievarta, ten meilei ir tikėjimui vietos nebėra.
Tikėjimu priimame apaštalo Pauliaus žodžius apie mūsų kūnų prikėlimą: „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“ (Rom 8, 11).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
