Tuo metu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto. Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ Mat žydai nebendrauja su samariečiais.
Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“
Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“ Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.“
Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia.“ Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro.“ Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.“ Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas.
Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti.“ Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų.
Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“ Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas, tai yra Dievo Pateptasis – Kristus. Atėjęs jis mums viską paskelbs.“ Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“
Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį.
Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote.“ Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“ Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: ‘Vienas pasėja, kitas nupjauna’. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą.“
Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi.“ Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.“
(Iš Evangelijos pagal Joną 4, 5–15)
Kelias į laisvę
Išėjimo knygoje pasakojama apie izraelitų kelionę iš Egipto vergijos į laisvę. Išėjimo į laisvę džiaugsmą gretai aptemdė kasdien patiriamas vargas, nes kelionė vyko per dykumą, kur trūko maisto ir vandens. Žmonės jautėsi Dievo apleisti ir murmėjo: „Ar yra Viešpats tarp mūsų, ar ne?“ (Iš 17, 7). Vargų spaudžiami izraelitai prisimindavo, kad Egipte, nors ir buvo sunku, jie buvo pavalgę ir troškulys nekamavo, o dykumoje visko trūko.
Per dykumą keliaujančių izraelitų vaizdas primena mūsų kelionę į laisvę. Kol pasiekėme dabartinę laisvę, mūsų keliai ėjo per Sibiro tremtis, partizanų kovas, baudžiavinį darbą kolūkiuose ir neginkluotą pasipriešinimą. Ne kartą ir mums galėjo atrodyti, kad buvome tarsi Dievo apleisti ir palikti tapti piktų žmonių grobiù. Šiandien galime nesunkiai įsivaizduoti, ką išgyvena ukrainiečiai, gindami laisvę ir tėvų žemę.
Izraelitų kelionė į laisvę taip pat primena mūsų tikėjimo kelionę į dangaus Tėvo namus.
Izraelitų kelionė į laisvę taip pat primena mūsų tikėjimo kelionę į dangaus Tėvo namus, kur būsime visiškai laisvi ir laimingi. Ši kelionė taip pat nelengva, nes turime grumtis su netvarkingais kūno polinkiais ir piktojo gundymais Dievą iškeisti į medžiaginius blizgučius. Šioje kelionėje visuomet gresia pavojus pasiklysti ir skaudžiai susižeisti.
Evangelija pasakoja apie tokią pasiklydusią sielą, kurią Jėzus sutiko prie Jokūbo šulinio (žr. Jn 4, 5–42). Moteris samarietė patį vidudienį, kai spigino pietų saulė, atėjo prie šulinio pasisemti vandens. Paprastai moterys eidavo parsinešti vandens ryto metą, ir tuomet prie šulinio jų būdavo daug. Kas vertė moterį samarietę eiti prie šulinio vidudienį?
Iš paskesnio pokalbio su Jėzumi aiškėja, kad moteris jau buvo gyvenusi su penkiais vyrais, o su dabartiniu, šeštuoju, taip pat nebuvo susituokusi. Aišku, kad ji savo miestelyje neturėjo gero vardo, todėl vengė kitų moterų bendrystės ir atėjo prie šulinio tuomet, kai žinojo, jog tenai nieko nesutiks ir niekas neprikiš jos amoralaus gyvenimo.
Tačiau šį kartą moteris pamatė prie šulinio sėdintį vyrą, kuris paprašė: „Duok man gerti.“ Užsimezgė dialogas. Samarietė nepraleido progos pasikalbėti su dar vienu vyru, o Jėzus pasinaudojo proga priminti nusidėjėlei moteriai apie Dievą ir apreikšti, kad jis yra žmonių lauktasis Mesijas. Samarietė, net palikusi ąsotį prie šulinio, parbėgo į miestą ir apskelbė, kad galbūt prie Jokūbo šulinio ji sutikusi Mesiją.
Atkreipkime dėmesį į Jėzaus elgesį. Sutikęs pasiklydusią gyvenime moterį, jis nemoralizuoja.
Atkreipkime dėmesį į Jėzaus elgesį. Sutikęs pasiklydusią gyvenime moterį, jis nemoralizuoja, kaip netinkamai ji gyvenanti, bet pamažu įveda ją į tikėjimo gelmę. Tokiu būdu nusidėjėlė moteris įtiki ir tampa savo miestelio evangelizuotoja: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik nebus jis Mesijas?“
Evangelistas Jonas baigia pasakojimą apie moterį samarietę atkreipdamas dėmesį, kad Sicharo miestelio žmonės tiesiog privertė Jėzų pasilikti su jais kelias dienas ir daugelis įtikėjo: „Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“ (Jn 4, 42).
Savo gyvenimo ir tikėjimo kelionėje, susidurdami su dideliais sunkumais, norėtume, kad Dievas nuo mūsų laisvės kelio nurankiotų visus akmenis ir užlygintų visas duobes, bet jis paprastai tyli ir leidžia, kad tai patys padarytume.
Bet kuri lengvai, be pastangų gauta dovana netenka savo žavesio. Mes su ja dažnai pasielgiame kaip vaikai, kurie, gavę tėvų nupirktą dovanėlę, trumpai pasidžiaugia, o paskui nusviedžia į šalį.
Dievo žodis Gavėnios metu kviečia mus pasitikrinti, kiek mes leidžiamės būti Dievo prakalbinami ir kaip į tą prakalbinimą atsiliepiame.
