Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.
Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“
(Iš Evangelijos pagal Matą 28, 16–20)
Dievo paslaptis
Visatos tyrinėtojai atranda vis naujų galaktikų – milžiniškų žvaigždynų spiečių, nutolusių nuo mūsų per milijardus šviesmečių. Šių galaktikų skaičius neįsivaizduojami didelis – gali siekti šimtus milijardų. Mes nesunkiai suvokiame, kad visa tai, kas pasaulyje egzistuoja, privalo turėti savo buvimo priežastį, todėl ši begalinė visata kalba apie Dievą Kūrėją ir jo didybę, kurios esame nepajėgūs suprasti.
Jei neturėtume Apreiškimo, tuomet būtume priversti tik stebėtis tuo, ką matome, ir, ko gero, elgtumės kaip mūsų protėviai, kurie garbino Perkūną ir kitus dievus, kūrendami šventąją ugnelę ir tokiu būdu bendraudami su dievybėmis.
Mes esame laimingi, nes turime dieviškąjį Apreiškimą.
Mes esame laimingi, nes turime dieviškąjį Apreiškimą, užrašytą Senojo ir Naujojo Testamento knygose, kurios praskleidžia užuolaidą, ir mes, nors ir netobulai, galime pažvelgti į Dievo prigimties esmę.
Senojo Testamento knygos pasakoja apie Dievą Kūrėją, kurio sprendimu atsirado visata, žemė, visa, kas joje gyvena, tame tarpe ir protingas bei laisvas žmogus. Dievas pavedė žmogui viešpatauti žemės kūrinijai. Žmogus suvokė, kad jis turi palaikyti santykį su Kūrėju ir todėl statė aukurus, ant kurių aukojo savo turimas gėrybes. Atsirado kad ir netobulas santykis tarp Dievo ir žmogaus.
Naujojo Testamento knygos pasakoja apie Dievo planą gelbėti nuodėmėse pasiklydusį žmogų. Dievo siųstas angelas praneša Nazareto Mergelei Marijai Dievo planą: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35).
Dievo sprendimu jo Sūnus įsikūnija Mergelės Marijos įsčiose ir gimsta Betliejuje; subrendęs skelbia Gerąją Naujieną apie dangaus Tėvą ir Šventąją Dvasią Gaivintoją. Tokiu būdu pamažu išryškėja dieviškosios prigimties slėpinys – veikiantys trys Asmenys, kuriuos šloviname kaip Švč. Trejybę.
Pamažu išryškėja dieviškosios prigimties slėpinys – veikiantys trys Asmenys
Žengdamas į dangų Jėzus įpareigoja savo mokinius: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).
Trys dieviškieji Asmenys yra vienas Dievas, kadangi kiekvienas iš jų tapatus vienintelei ir nedalomai dieviškajai prigimčiai. Šie Asmenys realiai skiriasi santykiais vienas kito atžvilgiu: Tėvas nuo amžių gimdo Sūnų, Sūnus, kaip dieviškoji Išmintis, gimsta iš Tėvo, Šventoji Dvasia, kaip dieviškoji Meilė, kyla iš Tėvo ir Sūnaus.
Švęsdami Švč. Trejybės šventę, mes pagerbiame Dievo paslaptį. Darydami Kryžiaus ženklą, išreiškiame pagarbą Kristaus mirčiai ant kryžiaus, o sakydami: „Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, išreiškiame tikėjimą Švenčiausiąja Trejybe. Kalbėdami maldą „Garbė Dievui“, pagerbiame trejybinį Dievą.
Dievo paslaptį kontempliuosime per visą amžinybę. Būsime aplėpti begalinės Dievo meilės, kurios dydžio, kol gyvename žemėje, tiesiog esame nepajėgūs suvokti. Dėkokime Dievui, mus sukūrusiam ir leidusiam mūsų žmogiškajam protui bent netobulai žvelgti į jo begalinę didybę.
