Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“
Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“
(Iš Evangelijos pagal Matą 14, 22–33)
„Drąsos!“
Evangelijoje pasakojama apie apaštalus, naktį plaukiančius per audringą Galilėjos jūrą. Paryčiais pamatę ežero paviršiumi einantį Jėzų, mokiniai jo nepažino ir išsigando, manydami, kad tai šmėkla. Jėzus prakalbino ir nuramino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mt 14, 27).
Baimė yra pastovi mūsų gyvenimo palydovė. Bijome ligų ir kančios; bijome gresiančių pavojų, blogų žmonių ir t. t. Galima vardyti ir vardyti, kas mus gąsdina. Tuo tarpu Šventasis Raštas nuolat ragina mus nebijoti. Vien žodis: „Nebijokite!“ jame ištartas beveik penkiasdešimt kartų.
Žodis: „Nebijokite!“ jame ištartas beveik penkiasdešimt kartų.
Siųsdamas apaštalus skelbti Evangelijos, Jėzus priminė, kad jo mokinių laukia persekiojimai, ir ragino nebijoti priešiško pasaulio: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite!“ (Mt 10, 28–31).
Amerikietis kunigas Walteris Ciszekas SJ, sugrįžęs po ilgo kalinimo sovietinėje Rusijoje, savo knygose „Su Dievu Rusijoje“ ir „Jis mane gano“ yra aprašęs, ką jam teko iškentėti kalėjimuose ir lageriuose. Norėdamas patarnauti katalikams, kunigas Walteris 1939 m. su Lenkijos darbininkais atvyko į sovietinę Rusiją. Tačiau NKVD greitai suėmė, apkaltino jį esant Vatikano šnipu ir nuteisė penkiolikos metų bausme. Penkerius metus praleido Maskvoje Lubiankos kalėjime; čekistai bandė kunigą užverbuoti savo agentu, bet kai tai nepavyko, išsiuntė sunkiems darbams į tolimąją šiaurę. Badaudamas ir sunkiai dirbdamas kunigas nepalūžo.
Kai po dvidešimt trejų metų, praleistų Rusijoje, kun. W. Ciszekas SJ sugrįžo į laisvę, draugai klausė, kas padėjo jam ištverti tas nežmoniškas kalinimo sąlygas. Kunigo atsakymas buvo vienareikšmis: „Tikėjimas į Dievo Apvaizdą.“
Aišku, buvo tamsių momentų, kai atrodė, kad Dievas nemato jo kančios, bet ir tuomet kunigas laikėsi Dievo rankos. Kaliniai, neturėję tokio pasitikėjimo Dievu, neatlaikydavo nežmoniškai sunkių kalinimo sąlygų, palūždavo ir mirdavo.
Šiemet rugpjūtį paminėsime mums, lietuviams, džiugią datą, kai 1993 metais rugpjūčio mėnesį paskutiniai sovietiniai tankai paliko Lietuvą. Jau trisdešimt metų džiaugiamės laisve, galėdami gyventi pagal savo įsitikinimus.
Kartais matome, kaip ta laisve tiesiog piktnaudžiaujama, pavyzdžiui, pateisinamas neatsakingas seksualinis gyvenimas arba įsigeidžiama pakeisti savo lytį. Kaip šioje vietoje neprisiminus Jėzaus žodžių: „Bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare!“
Šventajame Rašte, greta raginimų nebijoti, daugelyje vietų rasime raginimą bijoti Dievo, nes Dievas yra teisingas: už gera atlygina, o už pikta baudžia. Bijoti Dievo reiškia bijoti gyvenimo nuodėmėje, nes toks gyvenimas gali amžinai atskirti žmogų nuo Dievo.
Šventojo Rašto Naujojo Testamento knygose dažniau kalbama ne apie Dievo baimę, bet apie Dievo meilę.
Šventojo Rašto Naujojo Testamento knygose dažniau kalbama ne apie Dievo baimę, bet apie Dievo meilę. Apaštalas Jonas laiške pirmiesiems krikščionims rašė: „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė bijo bausmės, ir kas bijo, tas dar netobulai myli“ (1 Jn 4, 18).
Popiežius Pranciškus rugpjūčio 6 d., užbaigdamas Pasaulio jaunimo dienas, šv. Mišių metu jaunimui priminė tris svarbius dalykus: spindėti Jėzaus meile, klausytis jo ir nebijoti sutinkamų sunkumų.
Taigi, tvirtai laikydamiesi Viešpaties rankos, drąsiai eikime per gyvenimą, tikėdami, kad mus lydi Dievo Apvaizda.
