Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“. Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.
Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas.
Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.
Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo. (Evangelija pagal Luką 2, 22-40)
Gelbėtojas ateina
Viešpaties angelas Betliejaus piemenims paskelbė pačią brangiausią ir džiugiausią žinią visoje žmonijos istorijoje: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10–11). Prieš 2000 metų Betliejaus laukuose nuskambėjusi džiaugsmo žinia apkeliavo visus žemynus ir šiandien ja džiaugiasi milijardai Žemės gyventojų; su jais džiaugiamės ir mes, ir šio džiaugsmo negali nustelbti visos dabarties negandos.
Šv. Kalėdų šventė mūsų dėmesį tiesiog prikausto prie Jėzaus Asmens ir kviečia pamąstyti, ką Jėzaus Gimimas reiškia kiekvienam iš mūsų.
Esame laisvi Jėzaus Gimimo žinią priimti kaip pačią brangiausią arba ją atmesti kaip nereikšmingą.
Mes esame laisvi Jėzaus Gimimo žinią priimti kaip pačią brangiausią arba ją atmesti kaip nereikšmingą. Nuo šio apsisprendimo labai priklauso mūsų gyvenimo kryptis.
Žmonės, nepriimantys Jėzaus kaip Gelbėtojo, ieško kitokių gelbėtojų. Ilgą laiką tokia žmonių gelbėtoja dėjosi marksistinė ideologija. Ant jos pamatų sukurta sovietinė santvarka skelbė sukursianti visuotinę gerovę, tačiau sukūrė visuotinę vergovę.
Šiuo metu viena iš pačių pavojingiausių mūsų laikų gelbėtojų yra kraštutinai liberali ideologija, pasišovusi sugriauti tradicinę šeimą, supratimą apie gyvybės vertę ir prigimtinį lytiškumą. Popiežius Pranciškus ją pavadino ideologine kolonizacija – dalimi „globalaus karo“ prieš tradicines šeimos vertybes ir santuoką.
O kokiu būdu Jėzus gelbsti žmogų? Jis nežadėjo medžiaginės gerovės; priešingai, laimino paribiuose gyvenančius žmones: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3). Vargdienio dvasią turi tas, kuris Dievą brangina labiau už visas žemiškas gėrybes, nesiremia žmonių galia ir visko tikisi iš Dievo.
Jėzus, skelbdamas Gerąją Naujieną, nepavergė žmogaus, bet jį išlaisvino.
Jėzus, skelbdamas Gerąją Naujieną, nepavergė žmogaus, bet jį išlaisvino: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–32). Žmogų pavergia nuodėmė, apie tai Jėzus aiškiai sakė: „Kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“ (Jn 8, 34). Jėzus atėjo gelbėti mūsų iš nuodėmės vergovės ir dėl to mirė ant kryžiaus.
Jėzus savo sekėjus kvietė būti gailestingus ir mylėti net priešus: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 43–45).
Šioje žemėje pats didžiausias išbandymas yra kančia. Jėzus jos nepanaikino, bet, mus mylėdamas, pats prisiėmė kryžių ir ant jo mirė, kad mes būtume išgelbėti. Nuo tada mūsų sutinkami kryžiai tampa ne prakeikimu, bet į gyvenimą vedančiu keliu.
Nuo tada mūsų sutinkami kryžiai tampa ne prakeikimu, bet į gyvenimą vedančiu keliu.
Jėzus panoro Eucharistijos slėpinyje pasilikti su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Mes galime su juo realiai bendrauti, jo remiami būti pajėgūs nugalėti visas kliūtis ir, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, būti šviesos vaikais: „Jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai“ (1 Tes 5, 5).
Štai kodėl per šventas Kalėdas mes džiaugiamės: į pasaulį regimu būdu atėjęs Dievo Sūnus Jėzus yra tikrasis ir vienintelis mūsų Gelbėtojas. Tik reikia Jį priimti, Juo pasitikėti ir su Juo eiti per gyvenimą.
