Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“ (Jn10,11-18)
Kertinis akmuo
Po Kristaus prisikėlimo vienas įvykis Jeruzalėje sukėlė didžiulį sąmyšį tarp tautos vyresniųjų. Tai buvo luošo žmogaus išgydymas. Prie šventyklos vartų kasdien atnešdavo luošą, išmaldos prašydavusį vyrą. Praeidamas pro šiuos vartus ir pamatęs luošąjį, Petras tarė: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu imk ir vaikščiok!“ (Apd 3, 6). Vyras staiga pasveiko. Žmonės, matydami stebuklingai pagydytą vyrą, šlovino Dievą, o tautos vadai niršo, nes žinia apie Kristaus prisikėlimą ir jo vardu daromus nuostabius darbus skatino žmones įtikėti į Prisikėlusįjį.
Suimtas ir atsidūręs teisme apaštalas Petras kalbėjo: „Tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Tik jo vardu šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas“ (Apd 4, 10).
Kiekvieno mūsų asmeninė laimė priklauso ne nuo banke turimų pinigų kiekio, bet nuo mūsų santykio su Jėzumi.
Petras, remdamasis psalmės žodžiais, Jėzų pavadino kertiniu akmeniu: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, kertiniu akmeniu tapo“ (Ps 118, 22) Jis tvirtino: „Nėra po dangumi žmonėms duota kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti!“ (Apd 4, 12). Kertinis akmuo – tai pamatas, ant kurio statomas namas; nuo šio pamato priklauso namo patvarumas.
Pats Jėzus save vadino geruoju ganytoju: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę“ (Jn 10, 11). Ką Jėzus kalbėjo, tai ir padarė: mus mylėdamas leidosi nukryžiuojamas, kad mes galėtume tapti Dievo vaikais. Šios Dievo meilės sužavėtas apaštalas Jonas sušunka: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1).
Kiekvieno mūsų asmeninė laimė priklauso ne nuo banke turimų pinigų kiekio, bet nuo mūsų santykio su Jėzumi, kiek mes su juo bendraujame ir leidžiamės jo vadovaujami. Mes esame laisvi Jėzų dažnai pasikviesti į savo namus, bet, savo nelaimei, galime jam ir visiškai uždaryti savo širdies duris. Nuo mūsų apsisprendimo, kokią palaikysime bičiulystę su Jėzumi, priklausys, kiek jis galės padaryti mus laimingus.
Neseniai LTV rodė dokumentinį filmą apie du Lietuvos kunigus saleziečius – Antaną Skeltį ir Bronių Paukštį. Jie abu iš Kauno geto išgelbėjo kelis šimtus žydų vaikų. Po karo bolševikai nuteisė kun. Bronių Paukštį kaip liaudies priešą, skirdami 10 metų lagerio bausmę. Štai ką reiškia artima draugystė su Jėzumi, kai žmogus savo gyvenimą stato ne ant smėlio, bet ant šio kertinio akmens.
Jėzus turi būti kertinis akmuo mūsų šeimoms, kurios dabartiniu metu dažnai išgyvena krizę.
Jėzus turi būti kertinis akmuo mūsų šeimoms, kurios dabartiniu metu dažnai išgyvena krizę. Daugelis šeimų subyra; kitos bijo auginti bent kelis vaikus. Patogumų ir lengvo gyvenimo kirminas yra pagraužęs daugelio šeimų šaknis.
Amerikiečių vysk. Fultonas Sheenas yra parašęs knygą „Šeimai reikia trijų“. Tas trečias yra Jėzus, iš kurio tėvai mokosi mylėti vienas kitą ir savo vaikus. Iš ko geriau išmoktume meilės, jei ne iš Jėzaus, kuris pasakė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ Ne tik pasakė, bet ir atidavė gyvybę už mus.
Sovietiniais laikais Miroslavo parapijoje šeimą buvo sukūrę du pamaldūs jaunuoliai, kurie užaugino penkiolikos vaikų šeimą. Trys vaikinai pasuko į Kunigų seminariją; vienas iš jų tapo kunigu jėzuitu. Savaime suprantama, kad užauginti tokią šeimą ir išleisti vaikus į gyvenimą buvo nelengva, tačiau geras tėvų santykis su Jėzumi davė jėgų pakelti visus rūpesčius bei sunkumus.
Jėzus kaip kertinis akmuo yra reikalingas visuomenei. Be šio kertinio akmens visuomenė pasimeta modernaus gyvenimo brūzgynuose. Tai akivaizdžiai matome dabartinėje Lietuvoje. Gyvename tikrai geriau, nei gyveno tarpukario Lietuvos žmonės, bet jaučiamės nelaimingi, nes daugelis nori mažai dirbti ir daug turėti.
Gyvename tikrai geriau, nei gyveno tarpukario Lietuvos žmonės, bet jaučiamės nelaimingi.
Neseniai kalbėjausi su lietuviu misionieriumi kun. Hermanu Šulcu, tarnaujančiu tikintiesiems Ruandoje, Afrikoje. Tenai dauguma žmonių per dieną neuždirba net vieno euro, todėl skurdas labai didelis, tačiau žmonės linksmi, ko ne visada matome Lietuvoje.
Šimtmečio proga politikai ieško idėjų Lietuvai, kaip ją padaryti laimingą. Tačiau ieško ne ten, kur galima rasti. Visų pirma reikia sugražinti Jėzų, kad jis taptų visuomenės, šeimų ir daugumos žmonių gyvenimo kertiniu akmeniu, ir tuomet Lietuva neatpažįstamai pasikeis į gera. Gerą moralinį klimatą tautoje gali pakeisti tik Dievas; kai jis atmetamas, pradedama rūpintis ne dorai gyventi, bet kaip apginti savo teises. Tai akligatvis, iš kurio turime ištrūkti.
