Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo.
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.
Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė.
O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų.
Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną –
gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
Iš dangaus nužengusi Duona
Kai šiandien parduotuvėje galime pasirinkti įvairiausios rūšies duonos, iš mūsų atminties jau baigia išsitrinti netolimos praeities vaizdai, kai mūsų tremtiniams gabalėlis duonos buvo aukso vertės. Už duoną jie atiduodavo brangiausius savo daiktus.
Pirmojoje Karalių knygoje pasakojama apie angelo atneštą pranašui duonos kepalėlį. Pranašas Elijas bėgo nuo karalienės Izabelės keršto ir po dienos kelionės per dykumą alkanas atsisėdo po krūmu. Jis buvo taip nusikamavęs, jog norėjo tik mirti. Tuomet Viešpaties angelas pažadino pranašą ir paliepė valgyti; pranašas pamatė kepalą duonos ir ąsotį vandens. Pavalgęs duonos ir pailsėjęs pranašas 40 dienų keliavo į šventąjį Horebo kalną.
Jėzaus žodžiai „aš duona, nužengusi iš dangaus“ sukėlė žydų pasipiktinimą.
Stebuklingai pamaitinęs maldininkų minią Jėzus atkreipė žmonių dėmesį į antgamtinę tikrovę. Jis pradėjo kalbėti apie nužengusią iš dangaus duoną, kurią valgantys žmonės laimės amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 6, 41–51).Tačiau Jėzaus žodžiai „aš duona, nužengusi iš dangaus“ sukėlė žydų pasipiktinimą: kaip iš Nazareto kilęs Jėzus gali kalbėti tokias nesąmones ir save vadinti iš dangaus nužengusia duona? Tačiau Jėzus nepasitaisė, kaip Amerikos prezidentas po nevykusios savo kalbos, ir toliau teigė: „Aš esu gyvoji duona.“ Net ir patikslino: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“
Daugeliui žydų trūko kantrybė, ir pasipiktinę jie paliko Jėzų. Dabartinėje Lietuvoje taip pat yra daug besipiktinančių tikėjimo tiesomis ir Bažnyčia. Šie žmonės piktinasi, nes stokoja tikėjimo ir meilės. Jėzus piktiems ir murmantiems žydams kalbėjo: „Liaukitės tarpusavyje murmėję. Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia.“
Kodėl dangaus Tėvas vienus patraukia ir jie įtiki, o kitų nepatraukia ir jie lieka netikėjimo tamsoje? Dievas neprievartauja su užsispyrimu šalin nuo jo bėgančio žmogaus. Tik visokio plauko diktatoriai prievartauja žmones, kad jie garbintų tironiją.
Dažnai ir Dievas būna bejėgis: jis negali patraukti prie savęs nei nemylinčio šėtono, nei nemylinčio žmogaus, tačiau patraukia tuos, kurie myli. Dievas yra meilė, ir ji patraukia tik mylinčius. Todėl apaštalas Paulius ragino krikščionius: „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4, 32). „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“ (Ef 5, 2).
Jei kartais pastebėtume savyje kylančių abejonių dėl Jėzaus pasakytų žodžių ar kurių nors tikėjimo tiesų, skubėkime savo širdyje padaryti tvarką ir išmesti iš savęs, kaip ragina apaštalas, melagystes, bjaurius žodžius, užsigavimus, piktumus ir bet kokį netyrumą (plg. Ef 4, 25–30). Tai sėkmingiausias vaistas nuo visų tikėjimo abejonių. Prieš atsiversdami Šventąjį Raštą ar gerą religinę knygą, jei norime gauti dvasinės šviesos, pirmiau pasitikrinkime, ar nestokojame meilės ir ar nėra širdyje blogio tamsos, kurią reikėtų kuo greičiau pašalinti.
Dievas laimi, kai pradedame laikytis meilės įsakymo, skatinančio visiems linkėti ir daryti tik gera.
Dabartiniu metu labiausiai gąsdinantis reiškinys Lietuvoje yra nemylintys ir pikti žmonės. Jie jaunystėje tikriausiai nepatyrė ar mažai patyrė tikros meilės, o vėliau susidūrę su blogiu pradėjo su juo kovoti ne Dievo ginklais, raginančiais blogį nugalėti gerumu, bet į blogį atsakydami blogiu. Užtenka trumpam mesti žvilgsnį į interneto erdvę, ir tuojau būni užlietas aklo pykčio bangos, sklindančios iš nemylinčių žmonių. Velnias švenčia pergalę, kai iš žmogaus širdies išplėšia meilę, į jos vietą pasėdamas blogį. Dievas laimi, kai pradedame laikytis meilės įsakymo, skatinančio visiems linkėti ir daryti tik gera.
