Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti. Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų.
Jis tai kalbėjo visiškai atvirai.
Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jį drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“
Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. (Iš Evangelijos pagal Morkų 8, 27–35)
Kristaus sekimas
Per Krikštą esame pašaukti sekti paskui Jėzų, todėl būti ištikimais jo mokiniais turi būti viso mūsų gyvenimo siekinys. Kaip tai padaryti? Jėzus nurodė dvi sąlygas, kurias reikia išpildyti norint būti geru jo mokiniu, – išsižadėti savęs ir nebijoti kryžiaus. Tačiau savimeilės išsižadėjimas ir kryžius mus gąsdina.
Evangelijoje pasakojama, kaip Jėzus kalbėjo, jog jam Jeruzalėje reikės kentėti ir mirti, ir po to prisikelti. Žmonių išgelbėjimui iš nuodėmių reikėjo Dievo Sūnaus mirties ant kryžiaus.
Net ištikimiausias Jėzaus mokinys Petras nesuprato Viešpaties žodžių, todėl „pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti“ (Mk 8, 32). Jis nesuvokė, kodėl žmonėms išgelbėti reikia tokios didelės aukos. Jėzus pabarė prieštaraujantį Petrą sakydamas: „Tu mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33).
Pasinaudodamas šia proga Jėzus pasakė keletą labai svarbių minčių, kurias reiktų įsidėmėti kiekvienam, norinčiam rimtai sekti paskui Kristų: būtinumą išsižadėti savimeilės ir nebijoti kryžiaus.
Išsižadėjimas ir kryžius gąsdina išlepusį savimylą, kuris siekia iš šio gyvenimo pasiimti tik tai, kas malonu ir lengva, ir nusimesti bent kiek sunkesnę naštą.
Prieš trisdešimt metų ne visi žmonės ėjo ginti Lietuvos parlamento, nes tai buvo pavojinga. Save mylintys žmonės visuomet elgiasi priešingai, nei ragina Viešpats. Jie nori tik imti, bet nenori duoti. Jie nori gero gyvenimo, bet baidosi pareigų ir sunkesnio darbo. Jie nori mylėti, bet tik save. Jie bijo kryžiaus ir nori, kad jų gyvenime nebūtų nieko sunkaus.
Sekti paskui Jėzų galima tik mylint Dievą ir žmones, o tai įmanoma tik išsižadant savimeilės.
Tačiau sekti paskui Jėzų galima tik mylint Dievą ir žmones, o tai įmanoma tik išsižadant savimeilės. Jėzus aiškia kalbėjo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 34–35).
Kas visiškai įsileidžia Jėzų į savo gyvenimą, tas neverkšlena dėl patiriamų sunkumų, pavyzdžiui, kad laisvė neduoda to, ko geidžia širdis. Laisvė niekuomet neužtikrina ramaus ir sotaus gyvenimo. Kasdien reikės pakelti kokią nors naštą, kasdien reikės nepraeiti pro šalį matant, kai vargas beldžiasi į kieno nors duris.
Laisvė yra didysis mūsų dienų iššūkis. Mes nepakeisime tų, kuriems laisvė yra tik galimybė ką nors pasiglemžti, užvaldyti ar paminti kitų teises. Tačiau mes galime sekti paskui Jėzų, kuris parodė tikrą kelią į laisvę. Jis ne tik pakvietė savo sekėjus išsižadėti savęs, bet pats išsižadėjo net savo gyvybės, kad mes galėtume būti laimingi per visą amžinybę. Jis ne tik ragino kitus nešti savo kryžių, bet pats ryžtingai keliavo į Jeruzalę, nors žinojo, kad tenai jo laukia kryžius ir mirtis.
Jėzus parodė tikrą kelią į laisvę.
Gyvenimas išsižadant ir nešant kryžių iš pirmo žvilgsnio daug kam gali atrodyti per daug kietas ir sunkiai priimtinas. Tai netiesa. Šis kelias yra kur kas lengvesnis už tą, kuriuo eina savimylos ir savanaudžiai. Įsižiūrėkime į juos: jie neturi tikro džiaugsmo ir jo ieško ne ten, kur jį galima patirti. Tai ne džiaugsmas, jei jam patirti reikia degtinės ar narkotikų.
Apaštalas Jokūbas rašė pirmiesiems Jėzaus sekėjams: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?!“ (Jok 2, 14).
Melskime Viešpatį, kad mūsų gyvenimas būtų pilnas tų gerų tikėjimo darbų, kurie padaromi išsižadant savęs ir pakeliant sutinkamus sunkumus.
