Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena. (Jn 10, 27-30)
Jėzaus mokinio kelias
Apreiškimo knyga pasakoja apie apaštalo Jono regėjimą: prieš Avinėlio sostą jis matė nesuskaičiuojamą žmonių minią su palmių šakomis rankose; jam buvo paaiškinta, kad šitie žmonės atėjo iš didelio sielvarto, savo apsiaustus išbaltinę Avinėlio kraujyje (plg. Apr 7).
Mes norėtume eiti ne sielvarto keliu, kad Dievas nuo mūsų gyvenimo kelio nurankiotų visus dyglius ir akmenėlius. Kartais patiriama kančia taip paveikia žmogų, kad jis suabejoja Dievo gerumu, net jo buvimu. Jei Dievas mane myli, kodėl man leidžia kentėti?
Jei Dievas mane myli, kodėl man leidžia kentėti? Tai sunkus klausimas, į kurį atsako tik Nukryžiuotasis.
Tai sunkus klausimas, į kurį atsako tik Nukryžiuotasis. Mes gyvename pasaulyje, kuris pilnas nuodėmių, o nuodėmę visuomet lydi kančia, ir ji sužeidžia nebūtinai tik tuos, kurie nusidėjo, bet ir gerus žmones. Dievo Avinėlis atėjo į žemę atpirkti – išgydyti pasaulio, išbaltinti nuodėmės sužeistųjų savo krauju.
Apaštalų darbų knyga pasakoja apie pirmuosius Bažnyčios žingsnius. Paulius ir Barnabas su dideliu pasisekimu skelbė nukryžiuotą, bet prisikėlusį Jėzų. Kaip pažymi knygos autorius, „kone visas miestas susirinko pasiklausyti Viešpaties žodžio“ (Apd 13, 44). Tačiau netrūko ir priešiškai nusiteikusių žydų, kurie sukurstė įtakingus piliečius išvyti apaštalus iš miesto. Tuomet apaštalas Paulius pasakė: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis, bet kadangi jūs jį atmetate ir patys save laikote nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipsimės į pagonis“ (Apd 13, 46). Pagonys džiaugėsi, ir Bažnyčia peržengė Izraelio ribas.
Pirmaisiais krikščionybės metais Paulius daugiausia pasidarbavo, kad Bažnyčia plistų pagoniškame pasaulyje, bet šiam uoliam apaštalui nuolat teko eiti tuo pačiu sielvarto keliu. Dėl naujai pasikrikštijusių pagonių jis patyrė daug džiaugsmo, bet ne mažiau atviro priešiškumo, kuris pasibaigė kankinyste: Romoje jam buvo nukirsta galva.
Dievo žodis kviečia ramiai priimti mus pasitinkančią tikrovę – visus smūgius, kuriuos patiriame ar patirsime iš priešiškai nusiteikusio pasaulio. Tas priešiškas pasaulis nėra tik jau baigiama užmiršti komunistinė priespauda, persekiojusi ir engusi geriausius Lietuvos žmones, tarp jų ir tikinčiuosius, bet ir neoliberalizmas, kuris, nors skelbia laisvę, daug kur elgiasi panašiai, kaip ir visos totalitarinės ideologijos.
Dievo žodis kviečia ramiai priimti mus pasitinkančią tikrovę.
Galima garsiai kalbėti apie seksualinių mažumų teises, apie gėjų partnerystes ar santuokas, bet politikui garsiai kalbėti apie savo religinius įsitikinimus, ginti šeimą ar gyvybę motinos įsčiose nėra politkorektiška. Garsiai kalbėdamas apie savo religinius įsitikinimus eurokomisaru netapsi.
Pastanga matyti tik dėmes ant Bažnyčios kūno ir ignoravimas viso to, ką krikščionybė davė Europai ir pasauliui, yra tik pasikeitusios kovos prieš Bažnyčią formos, bet esmė išlikusi. Kiekvienas, ypač jaunas žmogus, nori būti šiuolaikiškas, o šiandien krikščionybė dažnai pateikiama kaip praeities reliktas, apie kurį geriau garsiai nekalbėti. Galima garsiai kalbėti apie kunigų nuodėmes, tik ne apie jų gerus darbus.
Susiduriant su priešiškumais gera prisiminti drąsinantį Dievo žodį. Apaštalas Paulius kalba: „Viešpats mano gelbėtojas – aš nebijosiu! Ką man gali padaryti žmogus?! (Žyd 13, 6).
Psalmininkas drąsina: „Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes Tu drauge būsi“ (Ps 22, 2), o Jėzus pažada atlygį: „Manosios avys klauso mano balso <...> Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą, jos nežus per amžius, ir niekas neišplėš jų iš mano rankos“ (Jn 10, 27).
