Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus.
Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas – Abraomas'. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.
Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. (Mt 3, 1–3)
Misija – taisyti Viešpačiui kelią
Evangelijos pasakojimas (Mt 3,1–12) nukelia mus į Jėzaus laikų Judėją. Joje šeimininkavo žydų nekenčiami okupantai, kurie lupo mokesčius ir negailestingai slopino bet kokį laisvės pasireiškimą. Vieną dieną per Judėją nuvilnijo žinia apie dykumoje pasirodžiusį vyrą, skelbiantį apie prisiartinusią dangaus karalystę. Greitai apie šį laisvės šauklį susibūrė būrys klausytojų; kupranugario kailiu vilkėjęs vyras kalbėjo ne apie išsivadavimą iš romėnų, bet apie prisiartinusią Dievo karalystę ir kvietė atgailauti.
Jonas Krikštytojas tvirtino, kad į dangaus karalystę galima įžengti tik atgailos keliu. Žydams nelengva buvo suvokti, kokia bus ta karalystė, bet viena buvo aišku – joje neliks neteisybės ir nekenčiamų romėnų.
Mes žinome, apie kokią Dievo karalystę kalbėjo Jonas Krikštytojas, pasitikęs prie Jordano atėjusį Jėzų ir parodęs jį žmonėms: „Štai Dievo Avinėlis“ (Jn 1, 36).
Advento liturgija kviečia mus pasiruošti Jėzaus atėjimo į žemę paminėjimui. Kviečia Jono Krikštytojo žodžiais: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 3, 2).
Ką reiškia kvietimas atsiversti? Tai kvietimas keistis į gera. Šį kvietimą įvykdome pašalindami iš širdies nuodėmes ir visa savo būtimi atsigręždami į Dievą.
Mes pilnai atsigręžiame į Dievą tik tuomet, kai Jo valia mums tampa svarbesnė už viską.
Mes pilnai atsigręžiame į Dievą tik tuomet, kai Jo valia mums tampa svarbesnė už viską, kai jos ieškome visais savo darbais bei siekiais. Šitai pasiekiame tik tuomet, kai klausomės sąžinės balso.
Atkreipkime dėmesį, ką Jonas pasakė fariziejams ir sadukiejams, kurie taip pat atėjo prie Jordano ir prašė krikšto. Jonas matė jų veidmainystę, todėl aštriai juos subarė: „Angių išperos <...>. Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“
Prieš žmones galima veidmainiauti – jie gali to nesuprasti, bet Dievas mato mūsų širdis. Todėl Advento metu reikia rimtai dvasiškai atsinaujinti ir prašyti Dievo pagalbos, kad šv. Kalėdas švęstume kaip ištikimi Jėzaus draugai.
Advento pradžioje švenčiame Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę. Bažnyčia mums rodo Nekaltai Pradėtosios pavyzdį ir kviečia mus būti tokius, kokia buvo Marija, nuo Nazareto iki Golgotos išsaugojusi ištikimybę Dievui.
Kai Dievo link mes žengiame nors ir mažą žingsnį, Jis nelieka skolingas.
Per Adventą esame raginami daugiau laiko skirti dvasiniams dalykams – gerai religinei knygai, Šventajam Raštui, o jei yra galimybė – dalyvauti adventiniame susikaupime – rekolekcijose. Neturint šios galimybės, tinka paskirti šiek tiek laiko pasižvalgyti po savo dvasinę būseną.
Pasitikrinti, kas mums svarbiau: Dievas ar turtas? Koks mūsų santykis su žmonėmis: esame savanaudžiai ar sugebame daryti gera, pastebėdami silpniausius? Kam leidžiame formuoti mūsų dvasią: televizijai, internetui ar Dievo žodžiui? Ar suklydę gebame nusižeminti ir pripažinti savo klaidas?
Kai Dievo link mes žengiame nors ir mažą žingsnį, Jis nelieka skolingas ir šimteriopai apdovanoja savo malonėmis. Tepadeda Dievas šio Advento ir Šv. Kalėdų šventėse pajusti savo malonių gausą.
