Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“
Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.
Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.
Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“
Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“
(Iš Evangelijos pagal Luką 10, 25-37)“
Kelias į amžinąjį gyvenimą
Evangelijoje aprašytas pokalbis tarp Jėzaus ir vieno Įstatymo mokytojo (Lk 10, 25–37) paliečia tai, kas kiekvieno žmogaus gyvenime yra svarbiausia: ką reikia daryti, kad laimėtume amžinąjį gyvenimą?
Šiame gyvenime galime sukaupti daug turto, bet į kapą jo nenusinešime; galime mėgautis valdžia, bet pirma pasitaikiusi liga gali žmogų padaryti visiškai bejėgį. Milžiniškos pastangos kuo geriau įsitvirtinti žemiškajame gyvenime dažnai sudūžta kaip jūros bangos.
Jeigu viskas baigiasi su mirtimi, tuomet laimingesnis už žmogų yra jo gerai prižiūrimas šunelis, kuris mėgaujasi dabartimi ir nėra slegiamas minties, kad reikės mirti ir išnykti. Mąstantį žmogų visuomet kamavo klausimas: ar su mirtimi viskas pasibaigia, ar mūsų laukia amžinasis gyvenimas?
Dievas, kurio esmė yra begalinė meilė, negalėjo sukurti mąstančio žmogaus ir neišpildyti jo troškimo būti amžinai laimingam. Tragiškiausia Dievo nepažįstančio žmogaus gyvenime yra tai, kai jis per visą gyvenimą siekia kuo geriau įsitvirtinti šioje žemėje ir artėjant iškeliavimui į Anapilį suvokia, kad viską reikės palikti.
Dievo planas žmogaus atžvilgiu yra kitoks; jį galima apibūdinti žodžiu – nuostabus.
Tačiau Dievo planas žmogaus atžvilgiu yra kitoks; jį galima apibūdinti žodžiu – nuostabus. Jėzus kalba: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Jėzus jį aplankiusiam fariziejui Nikodemui kalbėjo: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).
Kaip laimėti amžinąjį gyvenimą?
Atsisveikindamas su savo mokiniais Vakarienbutyje Jėzus kalbėjo: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3).
Taigi, tikėjimas į Dievą ir už mus gyvybę paaukojusį Jėzų Kristų yra pirmoji sąlyga laimėti amžinąjį gyvenimą. Jėzus turi tapti mūsų bendrakeleiviu, kurį per visą savo sąmoningą gyvenimą turime stengtis kuo geriau pažinti ir karščiau pamilti.
Jėzus apie amžinąjį gyvenimą klausiančiam vyrui nurodė Dievo apreikštą didžiausią įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“ Meilės praktika yra užtikrintas kelias į amžinąjį gyvenimą apgaubtiems paties Dievo meilės.
Tačiau kaip mylėti Dievą, kurio nematome?
Taip, Dievo nematome, bet žinome, ko Dievas nori iš žmogaus. Į laisvę einantiems izraelitams prie Sinajaus kalno Dievas davė Dekalogą – Dešimt įsakymų, kuriuos, turbūt, visi žinome. Prisimenu iš vaikystės, kaip kasdien vakare su tėvais kalbėdavome vieną poterėlį – Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui ir Tikiu į Dievą – ir prie jo pridurdavome Dešimt Dievo įsakymų. Manau, tai buvo gera praktika: kas žino ir laikosi Dievo įsakymų, tas Dievą myli, kas jų nesilaiko, nelieka ir Dievo meilės.
Įsakymas mylėti žmones neturi išimčių.
Dievo nematome, bet matome pagal jo atvaizdą sukurtus žmones. Dievas nori, kad tuos žmones mylėtume panašiai, kaip mylime patys save. Įsakymas mylėti žmones neturi išimčių. Tie žmonės gali būti svetimšaliai, gyvenantys pagal kitokius įsitikinimus; tie žmonės gali būti mums nedraugiški, net priešai. Dievas yra įsakęs mylėti visus be išimties.
Tikra krikščioniška meilė nėra emocija, bet gero linkėjimas ir gero darymas visiems, kuriuos sutinkame savo gyvenimo kelyje, nelaukiant, kad jie mums padėkotų ir mus mylėtų.
Pasitikrinkime, ar ištikimai einame keliu, vedančiu į amžinąjį gyvenimą.
