Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. Kas atima iš žmogaus laisvę?

Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo [tvenkinio] ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“.

Jėzus pasakė palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir tarė sodininkui: „Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!“ Anas jam sako: „Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi““. (Lk 13,1-9)

Ėjimas į laisvę

Gavėnios metas mūsų žmogiškajai prigimčiai nėra lengvas. Pagrindiniai gavėnios akcentai – atgaila, atsivertimas, pasninkas – ne vieną, net ir tikintį, žmogų šiek tiek slegia. Todėl kviečiu į gavėnią pažvelgti iš kito taško, kurį mums pasiūlo trečiojo gavėnios sekmadienio Dievo žodis. Jis pasakoja apie Mozę, vedusį iš Egipto nelaisvės izraelitus, vis murmančius, kad jiems trūksta maisto, vandens ir kad dykumoje gali numirti.

Egipto nelaisvė yra tarsi simbolis, primenantis, kad ir mes dažnai būname nelaisvi ir labai reikalingi išvadavimo.

Stabtelėkime prie šitos istorijos, nes ji labai aktuali kiekvieno tikinčiojo ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Egipto nelaisvė yra tarsi simbolis, primenantis, kad ir mes dažnai būname nelaisvi ir labai reikalingi išvadavimo. Visai neseniai buvome „raudonojo kaimyno“ pavergti ir verčiami užmiršti, kas mums buvo labai brangu. Tačiau dažnai mes per daug susitelkdavome į išorinę nelaisvę, užmirštame, kad mus gali pavergti ne tik agresyvus kaimynas, bet ir nematomos blogio jėgos.

Šventasis Raštas moko, kad labiausiai žmogų pavergia blogis, nuodėmė; tai nematomi pančiai, kurių kartais labai sunku nusikratyti.

Šiuo metu esame apgaubti grėsmingo debesies – tiesiog ore tvyrančio pykčio, neapykantos žmonėms, kurie kuo nors mums nepatinka. Gali nepatikti, kad ne tokiai partijai priklauso, ne tokią religiją išpažįsta, yra ne tokios orientacijos ir t. t. Tų pykčių pilna interneto erdvė. Žmogus, nekovojantis su tokiais pykčio pasireiškimais, greitai būna jų pavergiamas.

Kita dabartinio gyvenimo apraiška – kitų niekinimas ir savęs kėlimas virš kitų. Ir šitai vyksta ne tik rinkiminės kampanijos metu – tai visuotinis reiškinys. Labiausiai jis matomas interneto erdvėje. Kokių tik epitetų nesugalvojama, kad nepatinkantį žmogų pamurkdytų į kuo gilesnį purvą. Kai kurie žmonės yra tiesiog tokio niekinimo meistrai. Iš tikrųjų jie yra savo puikybės ir nesuvaldyto pykčio vergai.

Dar viena mūsų laikų apraiška – nesuvaldytas žmogaus seksualumas. Kai žiūri TV laidas, nueini į teatrą, naršai internetą, tuojau pastebi, kad visur dominuoja seksualumas. Užuot būtų priimamas kaip Dievo dovana, jis padaromas savitiksliu malonumų ieškojimu. Kažkada tokių žmonių sutikdavau kalėjimuose ir lageriuose, dabar gi tą lagerių kultūra priartėjo visai prie mūsų ir grasina pavergti. Argi ne vergas, kuris nuo ryto ligi vakaro nieko daugiau nemąsto, tik apie savo aistrų patenkinimą?

Yra ir daugiau grandinių, kurios atima iš žmogaus laisvę. Einu Vilniaus gatve Kaune ir matau daug vaikinų ir merginų su cigarete rankose. Vienoje rankoje išmanusis telefonas, kitoje – cigaretė. Ko gero, jaunas žmogus mąsto, kad jis pats šauniausias, o iš tikrųjų jau yra pavergtas. Jau gyvena Egipto nelaisvėje.

Šis gavėnios sekmadienis kviečia kiekvieną iš mūsų pamąstyti ne apie kitų žmonių pančius, bet apie tai, kas pančioja mus pačius. Pati nelemčiausia padėtis yra tuomet, kai mus kažkas pančioja, o mes esame įsitikinę, kad esame šauniausi ir laisviausi žmonės. Nuvažiuoti į Angliją ar kitą šalį nėra tikroji laisvė. Tikroji laisvė yra dvasinė.

Svarbu ne tik pažinti, kas mus pavergia, bet ir žinoti, ką turime daryti, kad nebūtume pavergti. Laisvas yra tas, kuris myli ir daro gera kitiems. Vergas mąsto tik apie savo pilvą ir nieko daugiau. Dėl to Jėzus ir kalbėjo apie nevaisingą figmedį, kurį reikia iškirsti. Žmogus be meilės, be gerų darbų ir yra tas nevaisingas figmedis – vergas savo dvasia.

Dievas matė, kad patys izraelitai niekada neišsivaduos iš nelaisvės, todėl prie Horebo kalno apsireiškė Mozei ir patikėjo jam sunkų uždavinį: išvesti tautą iš Egipto nelaisvės į kraštą, „tekantį pienu ir medumi“.

Mums duotas vedlys į laisvę – tai mus mylintis Jėzus Kristus.

Mums taip pat yra duotas vedlys į laisvę – tai mus mylintis Jėzus Kristus, už mus miręs ant kryžiaus ir per apaštalus subūręs į vieną kaimenę, kuri vadinama Katalikų Bažnyčia. Joje yra visos priemonės, reikalingos išsivaduoti iš dvasinės nelaisvės. Tai Sutaikinimo sakramentas, kuris sunaikina nuodėmę. Tai Eucharistija, stiprinanti mūsų jėgas, kad neatkristume į nuodėmę. Tai malda, kai mes galime kreiptis į Dievą kaip į savo Tėvą, prašydami jo pagalbos.

Jėzus skelbia: „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite!“ (Lk 13, 3). Raginimas atsiversti yra raginimas eiti laisvės keliu. Tepadeda Dievas mums juo eiti.