Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pleveno virš jo."
Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: 'Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir plevenančią dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia'. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“
(Iš Evangelijos pagal Joną 1, 29–34).
Jėzaus sekimas
Jėzaus Krikšto sekmadienį pradėjome eilinių sekmadienių ciklą, kuris tęsis iki Gavėnios. Šis metas yra skirtas nuosekliai gilintis į Jėzaus Kristaus asmenį. Kiekvieno krikščionio gyvenime, nepriklausomai nuo to, kas mes būtume – dvasininkai ar pasauliečiai, svarbūs ar patys kukliausi visuomenės nariai, Jėzus turi būti visų mūsų pačiu svarbiausiu asmeniu, kuris mus mokytų ir vestų per gyvenimą iki susitikimo dangaus Tėvo namuose.
Evangelistas Jonas pristato Jėzų kaip Dievo Žodį, kuris kaip Gelbėtojas atėjo į mūsų tarpą. „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14).
Nuo to, kiek mes įsileidžiame Jėzų į savo gyvenimą, priklauso jo vertė ir, svarbiausia, mūsų amžinas likimas. Jeigu rūpindamiesi savo laikinuoju gyvenimu kartais parodome neeilinių pastangų, tai rūpestis dėl amžinojo turi būti keliskart didesnis. Dėmesys Jėzui turi būti pats svarbiausias mūsų gyvenimo prioritetas.
Dėmesys Jėzui turi būti pats svarbiausias mūsų gyvenimo prioritetas.
Gero krikščionio gyvenime svarbūs trys dalykai: Jėzų pažinti, pamilti ir jį liudyti. Negalėsime mylėti Jėzaus, jei nebūsime gerai jo pažinę. Pats autentiškiausias šaltinis, iš kurio semiamės žinių apie Jėzų, yra keturios Evangelijos, kurias reikia kasdien po trupinėlį skaityti ir perskaitytas mintis apmąstyti. Tokiu būdu Jėzaus asmuo darosi vis labiau artimas ir brangus.
Tik ką į dangiškojo Tėvo namus iškeliavęs popiežius Benediktas XVI galėtų būti gražiausias pavyzdys, kaip reikia ieškoti Jėzaus artumo. Popiežiaus asmuo ir jo knygos apie Jėzų iš Nazareto gali pasitarnauti dar geriau pažinti Jėzaus asmenį.
Evangelija atskleidžia, kad Dievas mus be galo myli ir, siekdamas mūsų amžinosios laimės, atsiuntė į žemę savo Sūnų, už mus ant kryžiaus paaukojusį savo gyvybę. Dievas trokšta mūsų atsakymo.
Tas atsakymas nebūtinai turi būti emocinė meilė, bet pastovus rūpinimasis visur ir visada gyventi vienybėje su Dievu. Šią vienybę pažeidžia tik nuodėmė, todėl turime budėti, kad ji mūsų širdyse neturėtų vietos.
Kasdien reikia pasitikrinti savo ištikimybę Dievui ir apgailėti, kur klydome.
Būdami silpni, dažnai klystame, nes pasaulio siūlomos vertybės ima rodytis svarbesnės už patį Dievą. Nuodėmė, ypač sunki, yra pati didžiausia kliūtis meilės kelyje, todėl kasdien reikia pasitikrinti savo ištikimybę Dievui ir apgailėti, kur klydome. Ypač brangus yra Sutaikinimo sakramentas, kurį švęsdami gauname nuodėmių atleidimą.
Jėzus paliko savo mokiniams sutaikinimo su Dievu galią; prieš žengdamas į dangų, jis siuntė mokinius skelbti Evangelijos ir sutaikinti žmones su Dievu: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“ (Jn 20, 23).
Siekdami savyje ugdyti Dievo meilę, neužmirškime praktikuoti meilę artimui, nes Dievą mylime tik tiek, kiek mylime žmones.
Atsisveikindamas su savo mokiniais, Jėzus kalbėjo: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus. Aš jums tai įsakau vienam kitą mylėti!“ (Jn 13, 34–35; 15, 17).
Laikydamiesi šio meilės įsakymo mes tampame ištikimi Jėzaus sekėjai ir liudytojai pasaulyje. Tebūna tai kiekvieno mūsų gyvenime pats svarbiausias siekinys.
