O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!'
Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.
(Iš Evangelijos pagal Luką 18,9-14)
Nuolanki ir drąsi širdis
Gabūs ir išsilavinę žmonės dažniau už kitus yra gundomi save aukštinti, o į kitus žvelgti iš aukšto. Jėzus, skelbdamas Evangeliją, labai įsakmiai kvietė savo klausytojus eiti nuolankumo keliu: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Jėzus ne tik mokė nuolankumo, bet ir paliko savo nuolankumo pavyzdį.
Apie tai apaštalas Paulius Laiške filipiečiams rašo: „Jis (Jėzus), turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8).
Galime labai ištikimai atlikti visas tikinčiam žmogui privalomas pareigas: kasdien melstis, sekmadieniais dalyvauti Mišiose, net pagelbėti varge esantiems žmonėms, bet jei neturėsime nuolankumo, mūsų tikėjimas bus labai skylėtas.
Šv. Augustinas mokė: „Sukaupkite nors ir visas dorybes, bet jeigu jums trūksta nuolankumo, viskas yra tuščia. Jei manęs paklausite, kas yra svarbiausia tikėjime ir Jėzaus Kristaus mokyme, aš jums atsakysiu: pirmiausia – nuolankumas, antra – nuolankumas ir trečia – nuolankumas.“
Jėzus, matydamas žmones, perdėtai save vertinančius, o kitus niekinančius, pasakė palyginimą apie fariziejų ir muitininką. Fariziejus dėkojo Dievui, kad jis atlieka visas religines pareigas ir yra geresnis už daugelį. Tuo tarpu muitininkas tik meldė: ‚Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!‘ Jėzus aiškiai pasakė: „Šitas (muitininkas) nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (plg. Lk 18, 9–14). Patyrinėkime, į kurį iš jų esame panašesni.
Evangelijoje randame labai gražų Jėzaus palyginimą, kaip turėtų atrodyti nuolankus žmogus. „Prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mt 18, 1–4).
Ko reikia, kad būtume tikrai nuolankūs? Esminis reikalavimas – gyventi tiesoje.
Ko reikia, kad būtume tikrai nuolankūs? Esminis reikalavimas – gyventi tiesoje.
Tiesa reikalauja pripažinti Dievo didybę ir savo, kaip kūrinio, ribotumą. Tiesa reikalauja dėkoti Dievui už viską, ką savyje turime gero, ir neužmiršti prašyti jo gailestingumo.
Tikras nuolankumas tik skatina nelyginti savęs su kitais, o ypač nenuvertinti kitų, kurie yra kažkuo už mus silpnesni.
Net matydami skaudžiai klystančius žmones, neturime teisės save laikyti geresniais, nes nežinome, ar mes, būdami jų padėtyje, nebūtume dar labiau klydę.
Sunkiausia nuolankumą praktikuoti sekasi tiems, kurie visuomenėje užima aukštas vietas. Net dvasininkas, gerai išmanantis teologiją ir Šventąjį Raštą, gali sunkiai įveikti norą susireikšminti.
Todėl nereikia bijoti patiriamų pažeminimų; už juos dėkokime Dievui, nes jie padeda augti nuolankumu.
Nuolankumas nereikalauja niekinti savęs, – juk visi esame Dievo vaikai, – bet teikia drąsos eiti per gyvenimą iškelta galva.
Nuolankumas yra tikriausias stiprybės ženklas.
Amerikiečių teologas ir mistikas Thomas Mertonas kalba: „Nuolankusis nebijo, kad nepavyks. Iš tiesų jis nebijo nieko, net savęs, nes tobulas nuolankumas reikalauja tobulo pasitikėjimo Dievo galybe, Dievo, prieš kurį jokia galybė nereikšminga ir kuriam nėra jokių kliūčių. Nuolankumas yra tikriausias stiprybės ženklas.“
