Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. Kas yra pats svarbiausias Lietuvos šimtmečio asmuo?

Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“. Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė. „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 33 - 37).

Visatos Valdovas

Šiemet Kristaus Karaliaus šventę švenčiame, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Šia proga prisiminėme daug garbingų, savo gyvenimą Lietuvai pašventusių žmonių. Tačiau pats svarbiausias Lietuvos šimtmečio asmuo yra Kristus Karalius, vedantis žmones į laisvę. Jis įkvėpė mūsų nepriklausomybės kovų savanorius, laisvės kovoms pasišventusius partizanus ir daugybę didžių Lietuvos vyrų bei moterų, kurių atrama buvo meilė Dievui ir Tėvynei.

Pats svarbiausias Lietuvos šimtmečio asmuo yra Kristus Karalius

Per liturginius metus gilinomės į Jėzaus Asmenį, o šiandien apibendriname, ką buvome girdėję ir mąstę.

Per savo viešąjį gyvenimą Jėzus šalinosi nuo bet kokio išaukštinimo. Jėzaus Asmens paveikti žmonės ne kartą bandė paskelbti jį karaliumi, bet jis drausdavo net kalbėti apie jo nuostabius darbus. Jėzus nesiekė nei valdžios, nei karališkos garbės; jis aiškiai kalbėjo: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio.“

Tačiau vienu metu Jėzus pakeitė savo elgesį ir pasakė: „Aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 37). Jis pasiskelbė karaliumi tuomet, kai buvo išduotas, suimtas ir teisiamas.

Apreiškimo knyga pristato Jėzų kaip visa ko pradžią ir pabaigą: „Aš esu Alfa ir Omega, – sako Viešpats Dievas“ (Apr 1, 8). Alfa ir Omega yra graikų raidyno pirmoji ir paskutinė raidė. Kaip šios dvi raidės įrėmina visą alfabetą, taip Jėzus Kristus sujungia visa, kas yra visatoje, – žvaigždynus ir planetas, angelus ir žmones.

Apaštalas Jonas apie Jėzų kalba kaip apie visatos Kūrėją: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. <...>Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1,1–3).

Žmogaus protas nepajėgus suvokti Kūrėjo didybės ir jėgos, tačiau lengvai suprantame tai, ką apie jį sako Dievo žodis. Apreiškimo knygoje skaitome, jog Jėzus Kristus „mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui (Apr 1, 5).

Žemiškieji valdovai, įgiję daug galios, dažnai tampa despotais, nuo kurių kenčia pavaldiniai. Jėzus yra Karalius, kuris myli savo žmones; už juos net miršta ant kryžiaus. Kristus Karalius mus myli taip labai, jog ištraukia iš nuodėmės bedugnės ir apdovanoja karališkąja garbe – „padaro iš mūsų karaliją bei kunigus“.

Dievo karalystės kūrimas reikalauja iš mūsų kasdienės ištikimybės, kad niekada nesiliautume darę gera. Į Dievo karalystę būsime pakviesti už tai, jog sutiktame žmoguje įžvelgėme Dievą ir jam pasitarnavome.

Į Dievo karalystę būsime pakviesti už tai, jog sutiktame žmoguje įžvelgėme Dievą ir jam pasitarnavome.

Kristus aiškiai priminė, kaip užsitarnaujamas pakvietimas į jo karalystę: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 35–36).

Kristus Karalius kviečia mus prisiimti atsakomybę už dabartinį gyvenimą ir nepalikti jo kurti tiems, kurie neturi jokių kitų vertybių, išskyrus nešvarų pelną ir valdžios godulį.

Prisiimti atsakomybę – tai sąžiningai darbuotis, kad visiems būtų gera, kad Lietuva turėtų ateitį.

Prisiėmus atsakomybę už savo Tėvynę reikia mąstyti ne tik apie savo gyvenimą, bet ir apie kitų, su kuriais Dievas leido gyventi šiame žemės lopinėlyje prie Baltijos.

Bažnyčios statytojai esame mes visi – dvasininkai ir pasauliečiai.

Prisiėmę atsakomybę už Bažnyčią neturime palikti ja rūpintis tik vyskupams ir kunigams. Bažnyčios statytojai esame mes visi – dvasininkai ir pasauliečiai, per Krikštą ir Sutvirtinimą tapę Kristaus Kūno nariais. Apaštalas Paulius primena: ‚Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? <...> Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16–17).