Jis pasivedėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia. Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“. (Mk 7, 31–37)
Dievas išgelbės!
Dievo žodis Šventajame Rašte primygtinai skatina žmogų pasitikėti Viešpačiu. Pasitikėti ne žmogiška išmintimi ar galia, bet gyvuoju Dievu, kuris rūpinasi savo kūriniais.
Pranašas Izaijas drąsino iš Babilono tremties į Jeruzalę grįžtančius savo tautiečius. Jie tremtyje buvo patyrę daug vargo, tačiau kelionė namo taip pat kėlė daug rūpesčių. Žmonės žinojo, kad sugrįžę į Jeruzalę tolesnį gyvenimą turės kurti pradėdami nuo nulio. Pranašas kvietė tautiečius visiškai pasitikėti Dievu: „Sakykite tiems, kurie nusiminę: „Drąsos! Nebijokite! Pats Dievas ateis ir jus išgelbės. <...> Kuriuos Viešpats išlaisvino, tie sugrįš ir įžengs į Sioną su giesme, amžinu džiaugsmu vainikuoti. Linksmumas ir džiaugsmas juos pasitiks, pasibaigs vargas ir liūdesys“ (Iz 35, 4.10).
Kalno pamoksle Jėzus, nurodydamas pagrindines gaires, kuriomis turi vadovautis šioje žemėje gyvenantis žmogus, ypač pabrėžia pasitikėjimą Dievo Apvaizda: „Aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? <...> Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 25–26. 32–33).
Mūsų gyvenimas yra tiesiog perpildytas nerimo. Dabartinis žmogus yra pilnas visokių baimių dėl rytdienos, jam reikia atlaikyti didžiulę konkurenciją. Psichologai sako, kad vaikai ir jaunimas dėl per didelių reikalavimų tampa irzlūs, puola į depresiją ir lengvai susigundo narkotikais.
Šiandien daug savo vilčių sudedame ne į Dievą, bet į kitus.
Pokario metais, kai medžiaginės sąlygos buvo daug kartų blogesnės, nebuvo tiek susirūpinimo ir baimių, kiek jų žmonės turi šiandien. Kodėl taip atsitiko? Atsakymas visiškai aiškus. Žmonės turėjo daugiau tikėjimo ir labiau pasitikėjo Dievu. Šiandien šito pasitikėjimo labiausiai ir trūksta. Šiandien daug savo vilčių sudedame ne į Dievą, bet į kitus.
Prieš rinkimus kandidatas į prezidentus ar į Seimą pažada aukso kalnus, ir žmonės patiki. Ypač patiki naujais gelbėtojais, o kai pamato, kad tie gelbėtojai labiausiai rūpinasi ne visais žmonėmis, bet patys savimi, tuomet nuvilnija nusivylimo banga. Tokia yra mūsų dienų tikrovė.
Jeigu iki galo pasitikėtume Dievu, mūsų gyvenimas neatpažįstamai pasikeistų į gera. Dingtų nuolatinis nerimas ir baimė, kad mūsų troškimai gali neišsipildyti arba kad mūsų gyvenime gali nutikti kažkas bloga.
Visiškai pasitikėti Dievu nereiškia, kad gali tinginiauti ir laukti, kad Dievas viskuo pasirūpintų. Toks elgesys būtų Dievo gundymas. Iš tolimų viduramžių mus yra pasiekęs šv. Benedikto šūkis: „Melskis ir dirbk!“ Kai, būdamas mažas vaikas ir Mišių patarnautojas, pirmą kartą aplankiau savo parapijos kleboną kun. Joną Reitelaitį, jo darbo kambaryje ant sienos pamačiau kryžių ir išrašytą šūkį: „Melskis ir dirbk!“ Tai buvo šio kunigo gyvenimo programa. Jis buvo neeilinio darbštumo kunigas – niekada nemačiau jo besiilsinčio. Pats suprojektavo ir pastatė mūrinę bažnyčią. Visas jo gyvenimas buvo malda ir darbas – fizinis arba tyrinėjant istorinius dokumentus, kuriais buvo nuklotas jo rašomasis stalas. Niekuomet nemačiau, kad mano klebonas būtų dėl ko nors neramus ar susinervinęs. O pokaris visiems buvo sunkus, ypač kunigams, kuriuos vieną po kito sovietinė valdžia siuntė į Gulagą.
Pasitikėjimas Dievu auga drauge su mūsų tikėjimu.
Pasitikėjimas Dievu auga drauge su mūsų tikėjimu. Kai išmokstame maldoje bendrauti su Dievu kaip su mus lydinčiu Asmeniu, savaime atsiranda ir pasitikėjimas. Su pasitikėjimu ateina ir suvokimas, kad mums nieko blogo negali nutikti, o jei kada nors bus sunku, Dievas tučtuojau ateis į pagalbą. Šitoks pasitikėjimas Dievu vedė palaimintąjį Teofilių didelių išbandymų metais. Teveda jis kiekvieną iš mūsų.
