Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs jiems darykite. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą.
Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas netgi nedėkingiesiems ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.
Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į glėbį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6, 27–38).
Sunkus įsakymas
„Dvi Lietuvos kovoja viena su kita, atskirtos neapykantos barikadomis“, – tokia skaudžia įžvalga dalijosi vienas politinis apžvalgininkas straipsnyje „Lietuva, nekenčianti Lietuvos“. Apgailėtina, bet aiškiai matoma tikrovė. Ar yra išeitis iš šios aklavietės? Kur jos ieškoti?
Kai Jėzus kvietė mylėti priešus ir už pikta neatsilyginti piktu, tikriausiai pasipiktino ne vienas žydas. Jie gerai žinojo Senojo Testamento keršto įstatymą: „Akis už akį, dantis už dantį“ (Kun 24, 19).
Senajame Testamente randame aiškų įpareigojimą mylėti tik artimą: „Mylėsi Viešpatį Dievą visa širdimi... o savo artimą kaip save patį.“
Tačiau jau ir Senajame Testamente randame iškalbingų užuominų apie priešų meilę – apie tai, ką Jėzus labai aiškiai skelbė. Pirmojoje Samuelio knygoje skaitome pasakojimą, kaip karalius Saulius, pavydėdamas Dovydui sėkmės mūšiuose, kelis kartus kėsinosi jį nužudyti. Net du kartus Dovydas turėjo galimybę nužudyti karalių Saulių, bet jis, net raginamas tai padaryti, atsisakė sutepti savo rankas karaliaus krauju.
Ne kartą jaučiamės taip giliai sužeisti, jog raginimas atleisti atrodo viršijantis mūsų jėgas.
Kai girdime Jėzaus raginimą: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“ (Lk 6, 27), turbūt kiekvienas prisimename ne vieną asmenį, padariusį mums daug blogo; ne kartą jaučiamės taip giliai sužeisti, jog raginimas atleisti atrodo viršijantis mūsų jėgas.
Yra dvi priežastys, kodėl mes, krikščionys, privalome būti atlaidūs. Pirmoji priežastis: mes tikime į Dievą, kuris yra mūsų Tėvas ir kuris net didžiausiems nusidėjėliams yra gailestingas. Jėzus kalbėjo: „Dievas yra maloningas netgi nedėkingiesiems ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.“
Mes visi esame patyrę Dievo gailestingumą; tik prisiminkime, kiek kartų gyvenime buvome klydę, bet užtekdavo išpažinti savo kaltes, pasakyti: „Dieve, pasigailėk manęs“, ir išgirsdavome žodžius: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Kunigas taria atleidimo žodžius ne savo, bet Jėzaus vardu; jis tik vykdo Kristaus paliepimą: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos.“
Antroji priežastis, dėl ko mes privalome būti gailestingi – tai mūsų siekimas būti ne tamsybių kunigaikščio, bet Dievo vaikais. Jėzus kalba: „Mylėkite savo priešus <...> ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai“ (Lk 27, 35).
Kokia yra didžiausia dabartinės Lietuvos bėda? Emigracija? Tai tikrai didelė bėda, kai kasmet prarandame dešimtis tūkstančių savo tėvynainių, ir neaišku, kiek iš jų grįš namo. Tačiau ir už emigraciją didesnė bėda yra labai didelis žmonių susipriešinimas; jį matome aukščiausiose valdžios instancijose, jo pilni interneto portalai.
Už emigraciją didesnė bėda yra labai didelis žmonių susipriešinimas;
Tik tikintieji dar palaiko tam tikrą moralinę pusiausvyrą; jei jų nebūtų, padėtis būtų visiškai beviltiška. Tačiau ne kartą ir tikintieji leidžiasi įsukami į susipriešinimo verpetus.
Mes turime du palaimintuosius – arkivysk. Jurgį Matulaitį ir arkivysk. Teofilių Matulionį, palikusius labai šviesų pavyzdį, koks iš tikrųjų turi būti Jėzaus mokinys. Palaimintasis Jurgis net savo vyskupiškajame herbe įsirašė šūkį: „Nugalėk blogį gerumu“, o palaimintasis Teofilius, išgyvenęs ilgus tardymus bei kalinimus, nei karto nesusvyravo. Tai gražiai atspindi jo užuojauta tardytojui, kad dėl jo, kalinio, šis turi pakelti bemieges naktis.
Kristaus įsakymas mylėti, atleisti, neteisti iš tikrųjų gali daryti stebuklus tiek mūsų, tiek kitų gyvenime, tik reikia šį įsakymą vykdyti.
