Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. (LK 17, 11-19)
Tavo tikėjimas išgydė tave!
Antroji Karalių knyga pasakoja apie raupsais sirgusį Aramo karaliaus kariuomenės vadą Naamaną. Viltį praradęs vyras, išgirdęs apie darbais galingą pranašą Elišą, galbūt galintį ir jį išgydyti, su didelėmis dovanomis išsiruošė į kelionę.
Pranašas neatliko jokių magiškų veiksmų, bet tik paliepė sergančiajam pasinerti į Jordano upės vandenis, ir tai padaręs vyras pasveiko. Naamanas atsidėkodamas norėjo pranašą apdovanoti, bet šis atsisakė dovanas priimti: „Kaip gyvas Viešpats, kuriam patarnauju, aš nieko neimsiu! <...> Tada Naamanas tarė: „Tavo tarnas niekad daugiau nebedarys deginamosios aukos ir nebeatnašaus aukos jokiam kitam dievui, išskyrus Viešpatį“ (2 Kar 5, 16–17).
Išgijęs vadas įtiki į Dievą: „Dabar žinau, kad visame pasaulyje nėra kito Dievo, tiktai Izraelyje“ (2 Kar 5, 15). Galime įsivaizduoti šio vyro džiaugsmą ir dėkingumą Dievui, kai jis pamatė, jog jo kūne nelikę nė mažiausių raupsų žymių. Nuo dabar jis visiems liudys apie jį išgydžiusį Dievą.
Evangelistas Lukas, pasakodamas apie Jėzaus kelionę į Jeruzalę, pamini dešimtį išgydytų raupsais sirgusių vyrų, iš kurių tik vienas svetimtautis sugrįžo padėkoti. Ta proga Jėzus tarė išgydytajam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17, 19), o apie kitus devynis Jėzus pasakė: „Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ (Lk 17, 18)
Dėkingumas Dievui yra brandaus tikėjimo ženklas.
Dėkingumas Dievui yra brandaus tikėjimo ženklas. Kur trūksta šitokio tikėjimo, žmogus nejaučia reikalo už viską, kas nutinka jo gyvenime, dėkoti Dievo Apvaizdai. Mes turime brandų tikėjimą tik tuomet, kai Dievui dėkojame ne tik už patirtas regimas malones, bet už visą mūsų gyvenimo kelią, kuriame paprastai netrūksta ir džiaugsmo valandų, ir erškėčių spyglių.
Tikėjimas lenkia mus dėkoti Dievui ir už tai, kur ne visada įžvelgiame Dievo Apvaizdos vedimą. Tačiau mūsų gyvenime neįvyksta nieko atsitiktinio, ko nebūtų Dievo numatyta ir leista. Kai mums viskas gerai klojasi, dažniausiai prisimename pareigą padėkoti Dievui. Tačiau kai mus prislegia koks nors kryžius, dažnai sugebame tik aimanuoti. Šitai liudija, kad žmogaus tikėjimas dar yra labai nebrandus.
Palaimintojo Teofiliaus gyvenime buvo džiugių akimirkų, kai minios žmonių džiaugsmingai sveikino sugrįžusius iš Solovkų lagerio. Tačiau buvo ir itin sunkių momentų, kai reikėjo atlikti alinančius katorgos darbus Lodeinoje pole miškuose. Palaimintasis giliai suvokė, kad katorgos darbai jį labiausiai priartina prie Viešpaties, todėl niekuomet nedejavo, bet už viską dėkojo Dievui.
Už kančios patirtį mes turime būti ypač dėkingi Dievui, nes tai yra ugnis, nuvalanti mūsų savimeilės ir puikybės rūdis. Nekentėjęs ir tik malonių dalykų iš Dievo laukiantis žmogus tikėjime tebėra didelis kūdikis.
Nekentėjęs ir tik malonių dalykų iš Dievo laukiantis žmogus tikėjime tebėra didelis kūdikis.
Labai gražią tikėjimo pamoką duoda apaštalas Paulius. Būdamas kalėjime, jis rašo vyskupui Timotiejui: „Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų iš Dovydo giminės, kaip skelbiama mano Evangelijoje, dėl kurios man tenka kentėti, net būti surakintam, lyg piktadariui. <...> Štai tikras žodis: Jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime. Jei ištversime, su juo ir karaliausime“ (2 Tim 2, 8–11).
Pasitikrinkime, kaip reaguojame išbandymų valandomis ir kai viskas sekasi ir net būname giriami? Teisingas atsakymas leis susivokti, kokį turime tikėjimą ir ar jau esame nors kiek pasirengę vykdyti Jėzaus uždėtą misiją – skelbti ir liudyti už mus mirusį ir prisikėlusį Jėzų.