Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. (Mk 6, 30-34)
Jėzus moko ir maitina
Dievas pranašo Jeremijo lūpomis grasina nubausti blogus ganytojus, kurie išblaškė jo kaimenės avis, ir pažada atsiųsti gerų ganytojų, kurie surinks iš visų kraštų išblaškytas avis. Negana to, Dievas pažada atsiųsti išmintingą Karalių, kuris išgelbės tautą: „Tikėkite manimi, – tai Viešpaties žodis, – ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu“ (Jer 23, 5). Tai Dievo pažadas atsiųsti Gelbėtoją Jėzų Kristų.
Evangelijos pristato šį Gelbėtoją: „Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“ (Mt 6, 34).
Dievo žodis skatina pasitikrinti, ar esame gyvi Bažnyčios nariai.
Jėzus gailėjosi tiesos žodžio ištroškusių žmonių ir toliau juos mokė. Šioje dykvietėje Jėzus padarys stebuklą – padaugins duoną ir lieps mokiniams padalyti ją išalkusiems žmonėms. Jėzus moko ir maitina.
Klausantis Dievo žodžio ir maitinantis stebuklingai padauginta duona gimsta į Jėzų įtikėjusių žmonių bendruomenė. Tai Bažnyčios užuomazga.
Bažnyčia bus ten, kur bus skelbiamas Dievo žodis ir kur žmonės maitinsis Jėzaus duodama Gyvąja Duona – Eucharistija.
Dievo žodis skatina pasitikrinti, ar esame gyvi Bažnyčios nariai. Būtų didelė mūsų nelaimė, jei mes tik formaliai priklausytume Bažnyčiai.
Jei reguliariai maitinamės Dievo žodžiu ir Eucharistija, mūsų dvasinis ryšys su Dievu išlieka tvirtas ir mes tampame pajėgūs ištverti net didelius išbandymus. Solovkų salose kalinamas palaimintasis Teofilius ir kiti kunigai keldavosi naktį ir slapta aukodavo Mišių auką. Iš jos sėmėsi ištvermės pakelti sunkaus kalinimo negandas.
Dievo žodžio ir Mišių aukos galią galėčiau paliudyti ir asmenine patirtimi. Kai kalėjau KGB kalėjime ir daugybę kartų buvau tardomas, didžiausia parama buvo Dievo žodis – Šventasis Raštas ir slapta aukojamos Mišios. Be šito dvasinio maisto būtų buvę sunku atlaikyti ano meto išbandymus.
Jėzus mokė žmones ir padaugino duoną vietovėje, labai panašioje į dykumą. Šventasis Raštas ne kartą pasakoja, kad Dievas apsireikšdavo dykumoje. Dievas dykumoje apsireiškė Mozei ir pasiuntė jį išvesti tautos į laisvę. Dievas dykumoje stebuklingai maitino į laisvę keliaujančius izraelitus. Dievo angelas dykumoje pamaitino nuo karalienės Izabelės keršto pabėgusį ir mirtinai nusikamavusį pranašą Eliją.
Dykuma yra vieta, kur niekas nekliudo išgirsti žmogų prakalbinantį Dievą. Tačiau aplinka, turtinga medžiaginių gėrybių, dažnai tampa kliūtimi girdėti Dievo balsą. Tai akivaizdžiai matome šiandienėje visuomenėje. Dievas pamirštamas, jei žmogus visą dėmesį nukreipia tik į medžiagines gėrybes.
Dievo žodis ragina pavargus nuo darbų ir šio pasaulio rūpesčių pasiieškoti „dykumos“.
Dievo žodis ragina pavargus nuo darbų ir šio pasaulio rūpesčių pasiieškoti „dykumos“, kur galėtume pailsėti ir dvasiškai atsigauti. Tokia vieta gali būti rekolekcijų namai ir net pati kukliausia kaimo bažnytėlė, kurioje saugoma Eucharistija.
Dažnai aplankau Kauno senamiestyje, dar nesuremontuotoje Švč. Sakramento (Studentų) bažnyčioje įrengtą koplyčią, kurioje vyksta nuolatinė Švč. Sakramento adoracija. Matau čia ateinančius ne tik pagyvenusius, bet ir jaunus vyrus bei moteris, ilgokai tyloje būnančius su Viešpačiu. Negali nesižavėti šiais žmonėmis, suvokiančiais, kur reikia ieškoti dvasinės atgaivos.
