Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“. O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį. (Mk 1, 40-45)
Kūno ir dvasios raupsai
Šventojo Rašto Kunigų knygoje surašytos taisyklės, kaip turėdavo elgtis raupsuotasis. Atsiradus įtarimui apie užsikrėtimą, reikėdavo pasirodyti kunigui, kad jis apžiūrėtų ir nuspręstų, ar žmogus serga, ar yra sveikas. Sergantieji raupsais būdavo izoliuojami nuo sveikųjų, turėdavo dėvėti suplyšusius drabužius ir vaikščioti suveltais plaukais, kad žmonės iš tolo atpažintų sergančius pavojinga liga. Jei sveikieji artindavosi prie raupsuotųjų, šie privalėdavo šaukti: „Nešvarūs! Nešvarūs!“ (Kun 13, 45). Raupsuotieji būdavo atskirti nuo visuomenės, nuo savo šeimų ir dėl to labai nelaimingi. Ir šiandien pasaulyje dar yra keli milijonai sergančiųjų raupsais Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje.
Evangelija irgi pasakoja apie raupsuotąjį, kuris išgirdęs apie žmones gydantį Galilėjos Mokytoją išdrįso prisiartinti ir paprašyti: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“ (Mk 1, 40). Koks nuolankus maldavimas! Jėzus raupsuotajam tarė: „Noriu, būk švarus!“, ir ligonis tuojau pasveiko. Tuomet Jėzus paliepė raupsuotajam niekam nepasakoti apie išgydymą, bet žmogus netvėrė iš džiaugsmo ir visiems skelbė apie patirtą malonę.
Dievo žodis kviečia pasitikrinti, ar nesielgiu su kuriais nors žmonėmis taip, tarsi jie būtų raupsuotieji.
Lietuvoje neturime sergančiųjų raupsais, tačiau turime žmonių, nuo kurių, tarsi raupsuotųjų, esame linkę šalintis. Jais gali būti sergantieji AIDS liga, viską pragėrę alkoholikai, narkomanai ir daugelis kitų, atsidūrusių visuomenės paribyje. Šie visi žmonės – kalti ar nekalti – neša sunkų kryžių.
Dievo žodis kviečia pasitikrinti, ar nesielgiu su kuriais nors žmonėmis taip, tarsi jie būtų raupsuotieji. Neretai žmonės nesikalba ir net neslepia vieni kitiems savo priešiškumo. Tarp tikinčiųjų šito neturėtų būti.
O kokie mes turėtume būti, taikliai apibūdina apaštalas Paulius: „Aš stengiuosi visiems viskuo patikti, neieškodamas savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti. Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Kor 10, 31–11, 1).
Paprasta ir aiški taisyklė: mažiau galvoti apie save, daugiau – apie kitus. Kiek mes sugebame laikytis šios taisyklės, tiek esame tikri Jėzaus mokiniai, tikri krikščionys. Tuomet mūsų gyvenime nelieka tų „raupsuotųjų“, į kuriuos nenorime nė pažvelgti.
Atleisti ir priimti tuos žmones, kurie galbūt mums yra padarę daug blogio, labai sunku. Bet mes turime Jėzų – Jis gydė žmones ne tik vaikščiodamas žemėje, bet gali ir šiandien mus pagydyti. Tereikia Jo ieškoti ir prašyti Jo pagalbos panašiai, kaip jos prašė Evangelijos raupsuotasis: „Viešpatie, jei nori, gali padaryti mane švarų.“
Dievo žodis taip pat kviečia pamąstyti apie dvasinius raupsus – sąmoningai daromas nuodėmes. Pažengusieji tikėjimo kelionėje sąmoningų nuodėmių paprastai saugojasi, bet paviršutiniškai tikinčiųjų gyvenime nuodėmė dažnai būna kasdienė palydovė. Pasvarstykime: koks aš esu?
Dabar mes žinome, kad net labiausiai suklydę galime, kaip tas raupsuotasis, ateiti pas Jėzų .
Jėzus mirė ant kryžiaus, kad galėtų mums ištarti: „Noriu, būk švarus!“ Dabar mes žinome, kad net labiausiai suklydę galime, kaip tas raupsuotasis, ateiti pas Jėzų ir tarti: „Viešpatie, pasigailėk manęs, išgydyk mane, nors esu tau nusidėjęs“ (Ps 41, 5). Šitai mes padarome Sutaikinimo sakramento metu, kai išpažįstame savo kaltes ir patiriame Dievo gailestingumą. Tačiau suklydę net nelaukime, kada priimsime Sutaikinimo sakramentą, bet tuojau kreipkimės į Dievą, prašydami atleidimo. Dievas tuojau atleidžia mūsų nuodėmę, kai mes su meile ir gailesčiu atsigręžiame į Jį.
