Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.
(Po keturiasdešimties dienų pasninko) Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas. 15 Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas. Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs.
Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.
Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.“ Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. (Lk 1, 1-4; 4, 14-21).
Priimti ar atmesti Dievo Įstatymą
Sekmadienio Mišiose skaitomi Evangelijos skaitiniai žingsnis po žingsnio padeda sekti paskui Jėzų nuo Betliejaus iki jo krikšto Jordano upėje ir viešojo gyvenimo pradžios.
Šiandien mes pasitinkame Jėzų, pradėjusį savo misiją Galilėjoje ir atkeliavusį į gimtąjį Nazaretą. Jėzus skelbia apie prisiartinusią Dievo karalystę. Dievo karalystė – tai pats Jėzus, o jo žodžiai yra dovana, kurią turime priimti. Tačiau tai, ką skelbia Jėzus, mes esame laisvi priimti arba atmesti. Priimti Evangelijos žinią pajėgiame tik tuomet, kai nusigręžiame nuo blogio.
Nazareto sinagogoje Jėzus skaitė pranašo Izaijo knygoje užrašytus žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 18–19). Perskaitęs pasakė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21).
Jėzus paskelbia, kad jis yra Mesijas, siųstas nešti Gerosios naujienos. Tačiau Nazareto gyventojai nepatikėjo Jėzaus žodžiais: ar gali Mesijas būti dailidės Juozapo sūnus? Nepatikėjo, pasipiktino, kad Jėzus piktžodžiauja, ir net pasikėsino jį nužudyti.
Dievo žodis šį sekmadienį kviečia mus pasitikrinti, koks yra mūsų santykis su Jėzumi.
Dievo žodis šį sekmadienį kviečia mus pasitikrinti, koks yra mūsų santykis su Jėzumi: ar mes jį priimame kaip Gelbėtoją ir mums reikalingos Gerosios naujienos nešėją? O gal jis tik trukdo mūsų pasirinktam gyvenimo būdui? Gal ir nesiruošiame, kaip Nazareto žmonės, atsikratyti Jėzaus, bet gyvename taip, tarsi jis būtų mums mažiausiai reikalingas asmuo.
Mes, tikintieji, dažnai elgiamės labai paviršutiniškai. Tikėjimu priimame Jėzų kaip Gelbėtoją, bet neleidžiame jam nušviesti visą mūsų gyvenimą. Juk Jėzus atėjo išvaduoti mūsų iš blogio tironijos, atėjo atverti akių, kad turėtume amžinybės perspektyvą.
Koks turėtų būti geras mūsų santykis su Jėzumi? Jėzus turėtų būti nuolatinis mūsų bendrakeleivis. Su šiuo bendrakeleiviu turime aptarti visa, kas vyksta mūsų gyvenime, su juo turime džiaugtis ir jam dėkoti už sėkmę, su juo turime nešti savo naštas bei kryžius.
Tačiau ar įmanoma palaikyti tokį glaudų ryšį su Jėzumi? Ne tik įmanoma, bet ir reikia tai padaryti negailint pastangų, nes nuo jų priklauso mūsų krikščioniškojo gyvenimo kokybė.
Praėjusią savaitę viename interneto portale bandyta suniekinti šv. Motiną Teresę iš Kalkutos, kuri, šmeižikų nuomone, tarnavo nelaimingiems žmonėms tik todėl, kad norėjo juos atversti į krikščioniškąjį tikėjimą ir mokė juos kentėti su Kristumi. Ši kanonizuota mūsų laikų šventoji yra artimo meilės švyturys, kurios pasiaukojimo ir meilės darbų negali užtemdyti jokie priekaištai. Tokia ji buvo tik todėl, kad ištikimai sekė paskui Jėzų.
Jėzus atėjo išvaduoti mūsų iš blogio tironijos, atėjo atverti akių, kad turėtume amžinybės perspektyvą.
Sausio 13-ąją Laisvės premija buvo apdovanoti septyni partizanai. Vienas iš jų, devyniasdešimties metų partizanas, pokario metais atlikęs dvidešimt penkerių metų lagerio bausmę ir penkerių metų tremtį, Seime pasakė gerą kalbą. Pradžioje priminęs, kad kalbės kaip tikintis žmogus, Jonas Kadžionis-Bėda ramiai išdėstė, ką reikėtų Lietuvoje padaryti, kad neliktų sovietinio įšalo.
Po Sausio 13-osios klausiausi kitos kalbos. Kalbėjo aukštas pareigas einantis teisėjas. Jis gynė Konstitucinio Teismo padarytą sprendimą, kad šeimą gali sudaryti ne tik vyras ir moteris, bet ir du vyrai ir kad atėję į Europos Sąjungą turime ir priimti visa, kas joje yra, taip pat ir naują požiūrį į seksualines mažumas. Jo nuomone, kitaip manantieji yra kremliniai.
Aukštas pareigas užimantis pareigūnas „užmiršo“, kad Europos Sąjungos narės, taip pat ir Lietuva, gali laikytis savo tradicinio požiūrio į šeimą, kuris yra įtvirtintas mūsų Konstitucijoje, ir kad nebūtina vergiškai linkčioti į tą pusę, kur pučia liberaliai marksistiški Briuselio vėjai.
Jei žmogus kasdien bendrauja su Jėzumi, jei maitinasi Dievo žodžiu, tokio žmogaus niekuomet nepavergs nei priešiškos jėgos, nei nekrikščioniškos ideologijos.
