Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: "Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi". (Mt 3,13-17)
„Šitas yra mano mylimasis Sūnus“
Prie Jordano, kur Jonas skelbė apie ateisiantį Mesiją ir atgailos ženklan krikštijo žmones, atėjo Jėzus. Dangaus Tėvo Sūnus nusižemino ir paprašė, kad Jonas jį, kaip ir kitus nusidėjėlius, pakrikštytų. Jonas Krikštytojas pažino atėjusį Mesiją ir bandė jį atkalbėti: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Tačiau Jėzus primygtinai prašė krikšto: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 14–15).
Jėzaus krikštas buvo pirmasis žingsnis, vykdant dangaus Tėvo patikėtą misiją – gelbėti nuodėmės pavergtus žmones. Dievo Avinėlis ant savo pečių užsidėjo viso pasaulio nuodėmes ir jas sunaikins savo mirtimi ant kryžiaus. Todėl ir girdime dangaus Tėvo balsą: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ ( Mt 3,17).
Meilės jėga nuodėmės pavergtiesiems lenkė Jėzų nusižeminti prisiimant žmogaus prigimtį.
Ateidamas prie Jordano, Jėzus žinojo, kas Jo laukia netolimoje ateityje, bet kryžiaus šešėlis nesukliudė ryžtingai apsispręsti. Meilės jėga nuodėmės pavergtiesiems lenkė Jėzų nusižeminti prisiimant žmogaus prigimtį, paskui priimant Jono skelbtą atgailos krikštą, o vėliau – ir kryžiaus medį.
Meilė ir nusižeminimas – tai Jėzaus kelias, tačiau juo ir mes esame kviečiami eiti. Prisikėlimui iš nuodėmės visuomet reikia nusižeminimo. Kas iš mūsų nėra išgyvenęs, kaip kartais nelengva priimant Sutaikinimo sakramentą išpažinti nuodėmes, tačiau be šio nusižeminimo neįmanoma išgyti.
Jėzų prie Jordano atvedė meilė žmonėms, mus į atgailą taip pat gali atvesti tik meilė Dievui. Atgailos kelyje negali būti prievartos, vien tik meilė. Dievo nemylintis žmogus nepajėgs nuoširdžiai apgailėti savo nuodėmių.
Atsidūrę nuodėmės glėbyje, žvelkime į kryžių, iškalbingai bylojantį apie Jėzaus meilę žmogui.
Kai susivokiame, jog palikome Dievo kelią ir atsidūrėme nuodėmės glėbyje, žvelkime į kryžių, iškalbingai bylojantį apie Jėzaus meilę žmogui. Tik tuomet sugebėsime nusižeminti ir ryžtingai į ją atsiliepti bei ištaisyti, kas buvo sukreivinta. Meilė visada pažadina žmogaus ryžtingumą.
Balsas iš dangaus po Jėzaus krikšto pasakė: „Šitas yra mano mylimasis sūnus.“ Pamąstykime, ar pasakytų panašiai ir apie mus. Jeigu bandome eiti Dievo nurodytu keliu, jei suklydę keliamės iš nuodėmės, tuomet ir mes tikrai esame Dievo mylimi sūnūs bei dukros.
Šiandienei Lietuvai reikia naujų, Šventąja Dvasia pakrikštytų žmonių. Jų reikia Seime, Vyriausybėje ir šeimose, nes tik tokie žmonės gali kurti laisvos Lietuvos ateitį.
Kovo 11-ąją pradėjome eiti laisvės keliu, tačiau neatsikratėme blogio – susipriešinimo, godumo, pavydo ir kitų blogybių, kurios temdo mūsų gyvenimą ir kai kuriuos tautiečius paskatina palikti Lietuvą. Jeigu mąstytume, jog be tikėjimo į Dievą, be Šventosios Dvasios krikšto galime pasikeisti į gera, gyventume nerealiose svajonėse.
Mūsų gyvenimą gali keisti žmonės, turintys drąsos ryžtingai eiti keliu, kuriuo Jėzus ėjo po krikšto Jordane. Tik jie sugebės į neapykantą atsakyti meile, į savanaudiškumą – pasišventimu tarnauti Lietuvos žmonėms.
Nuo krikšto Jordane Jėzus pradėjo viešąją veiklą, mokydamas ir gydydamas žmones, nugalėdamas daugybę spendžiamų pinklių, mylėdamas ir atleisdamas, rikiuodamas į būrį ištikimiausius mokinius, kurie po Jo nukryžiavimo pasklis po visą pasaulį, nešdami Evangeliją iki žemės pakraščių.
Kristus kviečia ir mus, Lietuvos vaikus, tapti Jo sekėjais, drąsiai žvelgiančius į ateitį ir ją kuriančius.
