Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: 'Bičiuli, pasislink aukščiau!' Tada tau bus garbė prieš visus svečius.
Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.
Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei pažįstamų, nei turtingų kaimynų, kad kartais savo ruožtu jie nepakviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta.
Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“.
(Iš Evangelijos pagal Luką 14, 1. 7–14)
Sunkiausiai pagydoma liga
Vėžys yra viena iš klastingų ir sunkiai pagydomų ligų, o dvasinėje plotmėje panaši liga yra puikybė. Modernus, savo pasiekimais besididžiuojantis žmogus sugalvojo puikybę pervardinti gražiai skambančiu terminu – savivertė. Teigiama, kad savivertė yra vienas svarbiausių asmenybės bruožų ir kad reikia ją stiprinti.
Skaitydami Šventąjį Raštą, rasime daug vietų, kur kalbama, jog puikybė yra viena iš sunkiausiai nugalimų ydų. Siracido knygoje skaitome: „Žmogaus išdidumo ligai nėra vaisto“ (Sir 3, 28).
Jėzus viešojo gyvenimo metais nuolat susidurdavo su ano meto elitu – fariziejais ir Rašto aiškintojais – ir matė jų puikybę bei ją smerkė. Kartą pakviestas į vaišes Jėzus stebėjo, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo. Pasinaudodamas proga, Jėzus kalbėjo: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs šeimininkas netartų tau: ‚Užleisk jam vietą‘. <...> Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 8.11).
Puikybė yra potraukis būti pranašesniems už kitus – į pirmą vietą statyti save, o kitus pastumti į šalį. Puikybės demonas įtikina žmogų, jog jis yra išmintingesnis ir geresnis už kitus; ji lenkia iš aukšto žvelgti į kitus žmones, laikant juos mažiau išmintingais ar net nieko vertais.
Puikybė žmogų lenkia šlovinti ne Dievą, bet kūrinius, ypač save.
Puikybė žmogų lenkia šlovinti ne Dievą, bet kūrinius, ypač save. Apie tai apaštalas Paulius kalba: „Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili. <...> Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius“ (Rom 1, 21–22. 25).
Puikybė yra perdėta meilė sau. Pasipūtėlis nepastebi savo ydų ir labai kritiškai žvelgia į kitus. Kitos žmogiškosios ydos, kaip antai gobšumas, neskaistumas, alkoholizmas, yra lengvai matomos, todėl su jomis lengviau kovoti. Puikybė geba apsimesti dorybe, todėl ją sunkiau pastebėti, o kartu ir kovoti. Puikybė yra melas apie save ir kitus, neleidžiantis džiaugtis kitų pasiekimais, o savus skatinantis perdėtai demonstruoti.
Puikybė yra melas apie save ir kitus.
Kad taptume nuolankūs, būtina teisingai įvertinti save: esame labai silpni ir be Dievo pagalbos negalime žengti nė vieno žingsnio. Šitas suvokimas ateina tik pamažu, kai gilinamės į Šventąjį Raštą, kasdien sąžiningai darome sąžinės patikrinimą ir apgailime visa, kur klydome ir nusidėjome.
Teisingas savęs vertinimas nėra nuodėmė, tačiau reikia išlaikyti sąžiningumą ir nuolankumą. Labai patariama įsiklausyti, ką apie mus kalba mūsų nedraugai, – jų pastebėjimuose neretai būna tiesos grūdas.
Nereikia savęs nei girti, nei perdėtai niekinti, nes tai nepasitarnaus mūsų dvasinei brandai. Būtų klaidinga neigti ar nuvertinti tai, ką esame gavę iš Dievo, tik to gėrio nereikia priskirti sau pačiam.
Nusižeminimas yra tiesa apie Dievą, save ir žmones.
Nusižeminimas yra tiesa apie Dievą, save ir žmones, o puikybė – melas apie save ir kitus. Dėkokime Dievui už patiriamus pažeminimus, nes be jų iš puikybės sunkiai galėtume pagyti.
Širdies ramybę turi tik nuolankieji, o jos visada stokoja išdidumu besivadovaujantys žmonės.
Dėl to Jėzus ir kvietė: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 29).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius