Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.
Jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“.
Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. (Mt 1, 18–24)
Šventų Kalėdų prieangyje
Advento sekmadieniais Dievo žodis primygtinai ragino mus budėti ir ruoštis susitikimui su Betliejaus Kūdikiu. Paskutinį Advento sekmadienį Evangelija pasakoja apie įvykius prieš pačias pirmąsias Kalėdas. Šių įvykių centre yra susižadėję, bet dar atskirai gyvenantys Marija ir Juozapas.
Izraelyje buvo toks paprotys, kad susižadėję jauni žmonės, nors įstatymiškai jau buvo tikra šeima, kurį laiką gyvendavo skyrium, kol vyras sužadėtinę pasikviesdavo į savo namus. Šis laukimo metas būdavo pats gražiausias kiekvieno jauno žmogaus gyvenime. Panašus jis buvo Marijai ir Juozapui.
Marijai šis metas buvo dvigubai džiaugsmingas. Po angelo žodžių Marijai „Tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi“ (Lk 1, 31) ir po jos atsakymo „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (1, 38) sekė džiaugsmo pilnos laukimo dienos: savo įsčiose ji nešioja Aukščiausiojo Sūnų. Tačiau vieną dieną Marijos džiaugsmas aptemo, kai ji pastebėjo susirūpinusį Juozapo veidą. Marijos intuicija neklydo: Juozapas suabejojo savo žmonos ištikimybe.
Kentėjo abu. Juozapui buvo skaudu palikti mylimą sužadėtinę, kurios tariama neištikimybė neleido jam planuoti bendro tolesnio gyvenimo. Marijai buvo ne mažiau skaudu, kadangi ji mylėjo Juozapą, bet nemokėjo paaiškinti, kaip jinai tapo nėščia. Nesunku nuspėti, kad Marija ne kartą svarstė papasakoti Juozapui angelo paskelbtą žinią apie Jėzaus įsikūnijimą, bet kiekvieną kartą jos svarstymas suduždavo: kas būtų patikėjęs, kad kūdikis pradėtas Dievo galybės veikimu?
Marija meldėsi ir laukė dangaus įsikišimo. Jos tikėjimas buvo per daug didelis, kad būtų suabejojusi, jog viskas pasibaigs laimingai.
Vieną dieną, kai Juozapas apsisprendė tylomis atleisti Mariją nuo sužadėtinės ir žmonos įsipareigojimo, apsireiškęs angelas pasakė: „Juozapai, Dovydo Sūnau, nebijok parvesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 20–21). Kokia laiminga Juozapui buvo ši valanda! Dvigubas džiaugsmas: jo sužadėtinė yra ištikima ir jos sūnus – taip ilgai lauktas Mesijas, Izraelio tautos Gelbėtojas.
Kokia laiminga Juozapui buvo ši valanda!
Ši Marijos ir Juozapo skausmingų išgyvenimų istorija, pasibaigusi dideliu džiaugsmu ir šventa naktimi, kai gimė pasaulio Gelbėtojas, yra labai brangi kiekvienam tikinčiajam. Ne visada mums suprantami keliai, kuriais mus Dievas veda per gyvenimą; kartais ir mus pasitinka skausmingi išgyvenimai ir kančia, tačiau Dievą mylintiems viskas išeina į gera.
Mūsų palaimintasis Teofilius Matulionis pasižymėjo nepriekaištinga ištikimybe Dievui, bet tuo pat metu patyrė daug smūgių, net ir mirė ištremtas iš savo vyskupijos, bet šiandien jis džiaugiasi Viešpaties artumoje, o mes turime užtarėją pas Dievą.
Evangelistas Matas, papasakodamas laimingai pasibaigusią Marijos ir Juozapo istoriją, ją užbaigia pabrėždamas, kad taip išsipildė Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo Izaijo lūpomis: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23).
Liko tik kelios dienos pasiruošti ir sutikti jį ne tik Betliejaus ėdžiose, bet ir savo širdyse.
Štai ir prisiartinome prie šv. Kalėdų – didžiausio žmonijos istorijos įvykio, kai Dievas, būdamas begalinis ir savo gailestingumu, nusileido iki mūsų, kad būtų Emanuelis, tai yra Dievas su mumis.
Liko tik kelios dienos pasiruošti ir sutikti jį ne tik Betliejaus ėdžiose, bet ir savo širdyse.
