Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“ Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“. O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko. (Lk 4,1-13)
Valdyti ar tarnauti
„Dvasia jį (Jėzų) vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas“ (Lk 4, 1). Šie Evangelijos žodžiai paveikė Bažnyčios pasirinkimą Gavėnios metui – pasirengimui švęsti Kristaus prisikėlimą skirti keturiasdešimt dienų.
Gavėnią pradėjome pelenų barstymo apeiga, primenančia apie atgailos būtinumą. Visi esame klystantys ir visi esame reikalingi atgailos. Atgailos esmė yra ne tik kažko išsižadėti, bet ir aiškiai, tvirtai apsispręsti gyventi Dievo šviesoje. Tačiau toks gyvenimas nelengvas, ir daugelis žmonių yra lengvai sugundomi rinktis gyvenimą be Dievo. Save teisindami, jie bando save ir kitus įtikinti, kad taip gyventi yra pažangu.
Gavėnios pradžia kviečia mus į labai rimtą susimąstymą, kam ir kaip mes tarnaujame.
Evangelistas Lukas pateikia Jėzaus ir šėtono akistatą. Po ilgo, keturiasdešimt dienų trukusio pasninko Jėzus buvo labai alkanas; velnias, žinodamas, kad lengviausia yra sugundyti alkaną žmogų, tuojau prisistato kaip jo draugas.
Mes taip pat dažnai būname alkani. Ir ne tik duonos. Alkani pinigų, malonumų, lengvo gyvenimo, kai kada alkani alkoholio ar narkotikų. Tuomet įvyksta mūsų ir šėtono akistata: gundytojas alkanam visuomet turi ką pasiūlyti.
Velnias Jėzui siūlė akmenis paversti duona. Siūlė ne užsidirbti ar paprašyti duonos, bet tiesiog padaryti stebuklą. Tokio stebuklo laukia visi tinginiai, siekiantys pačiu lengviausiu būdu užsitikrinti sotų gyvenimą.
Gundytojas atkaklus, nepasitraukia ir pralaimėjęs, toliau rezga savo pinkles. Jis pasiūlo Jėzui kai ką daugiau už duoną: per vieną akimirką parodo visas pasaulio karalystes ir pažada jas atiduoti Jėzui, jei šis parpuolęs ant žemės pagarbins jį, šėtoną.
Gundymas valdžia yra bene stipriausias iš visų gundymų. Kelių mėnesių laikotarpiu – nuo savivaldos iki prezidento rinkimų – šitai akivaizdžiai matėme ir dar matysime. Jei visi siekiantieji valdžios norėtų tik tarnauti žmonėms, bet ne viešpatauti ir iš to viešpatavimo gauti sau naudos, šėtonui nebūtų ką veikti.
Atkreipkime dėmesį, kaip velnias gundo Jėzų: jis meluoja – žada duoti tai, ko neturi. Jis sako: „(Karalystės) man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju.“ Tos karalystės priklauso tik Dievui, bet velnias sako, kad tai jo nuosavybė, kurią jis pasiruošęs atiduoti savo draugams bei gerbėjams.
Sovietmetį KGB verbavo kunigus ir pasauliečius tarnauti okupantui ir už ištikimą tarnystę taip pat daug ką žadėdavo, tik nepasakydavo, kad tai bus išdaviko kelias, atvesiantis į aklavietę – visišką asmenybės degradavimą.
Gundytojas ir šiandien, žadėdamas valdžią, nutyli, kad savanaudiškas valdžios turėjimas niekuomet nepadaro žmogaus laimingo, bet jį apiplėšia ir dvasiškai nuskurdina. Kiek daug tokių dvasinių skurdžių matome aplinkui!
Velnias, žadėdamas valdžią, siekia ne padaryti žmogų laimingą, bet jį pavergti. Būtų labai gera, jei visi trokštantieji valdžios bent truputį susimąstytų, kokius pavojus slepia savanaudiškas valdžios turėjimas.
Tarnystė Dievui žmogaus nepavergia, bet jį išlaisvina.
Jėzus gundytojui, siūlusiam pasaulio karalystes, atsakė trumpai ir aiškiai Biblijos žodžiais: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Mes, žmonės, esame linkę apsigauti, manydami, kad galima šiek tiek tarnauti Dievui ir šiek tiek šėtonui. Šitaip elgdamiesi darome nuodėmę, nes Jėzus yra aiškiai pasakęs: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16, 13).
Gavėnios pradžia kviečia mus į labai rimtą susimąstymą, kam ir kaip mes tarnaujame. Tarnystė Dievui žmogaus nepavergia, bet jį išlaisvina; pavergia tik tarnavimas Jėzaus ir mūsų gundytojui.
