Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve”. (Jn 3, 14-21)
Šviesos ar tamsos kelias
Neseniai gyvenome sovietinėje santvarkoje, kuri norėjo mus visus padaryti ateistais. Dabar gyvename visuomenėje, kuri mūsų neprievartauja tapti bedieviais, bet visą mūsų dėmesį nukreipia tik į pinigus, daiktus ir seksą. Dievas lieka kažkur paraštėje, – jei nori, gali tikėti ir melstis.
Sekuliari kultūra gimdo tikėjimui į Dievą abejingus žmones.
Tokia sekuliari kultūra gimdo tikėjimui į Dievą abejingus žmones. Negana to, šie žmonės yra gundomi nepaisyti jokių moralės normų, juolab kad skelbiama: žmogus gali turėti savo asmenišką moralę, svarbu, kad jis nepažeistų galiojančių įstatymų.
Tokiu būdu kaip grybai po lietaus dygsta jokios moralės nepaisantys žmonės. Jie gali turėti aukštąjį išsilavinimą, net užimti aukštas pareigas ir vidury baltos dienos iš valstybės, tai yra iš mūsų visų, vogti milijonus. Dievo žodis sako, kad žmonės gyvena nuodėmės tamsoje.
Dievo žodis ketvirtąjį Gavėnios sekmadienį kalba būtent apie šiuos nuodėmės tamsoje gyvenančius. Antroje Kronikų knygoje pasakojama apie Dievo išrinktosios tautos klystkelius. Žmonės nuolat linko į pagonybę, tyčiojosi iš savo pranašų ir vieną dieną juos ištiko Dievo bausmė: chaldėjai sugriovė Jeruzalės miestą, sudegino šventyklą, daugelį žmonių išžudė, o likusius išvarė į tremtį. Jų apgailėtiną padėtį psalmininkas apgieda: „Prie Babilonijos upių – ten mes sėdėjome verkdami, Ziono kalną atsiminę“ (Ps 137, 1).
Jėzus paaiškino, ką reiškia Dievo atmetimas: „Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą, nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų“ (Jn 3, 19–20).
Penkiasdešimt metų matėme tą tamsą, kai prisidengdami komunizmo statyba šaudė, trėmė ir kalino geriausius Lietuvos vaikus. Deja, ir dabartiniu metu pasaulis yra priartėjęs prie labai trapios ribos, kurią kokiam nors bepročiui peržengus paskęstų neįsivaizduojamai baisaus karo ugnyje. Tikrai būtų blogiau nei Sirijoje.
Dievo žodis kviečia palikti tamsą ir atsigręžti į šviesą – į Kristų: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus<...> Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 14–16).
Švęsdami Kovo 11-ąją ir atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį, mes apmąstome Lietuvos nueitą kelią ir keliame idėjas, kaip prikelti Tėvynę, kad joje visiems būtų gera gyventi. Verkšlenimas, kad Lietuvoje bloga gyventi, o svetur – geriau, niekur neveda.
Yra tik dvi alternatyvos: gyventi su Dievu, laikytis jo nurodyto kelio ir sėkmingai kurti ateitį arba atmesti Dievą ir pasinerti į nuodėmės tamsą.
Mąstant apie Lietuvos ateitį, reikia ne dejuoti, bet daryti viską, kad mes patys, mūsų šeimos, mūsų visos valstybinės ir visuomeninės institucijos gyventų Dievo šviesoje. Nes yra tik dvi alternatyvos: gyventi su Dievu, laikytis jo nurodyto kelio ir sėkmingai kurti ateitį arba atmesti Dievą ir pasinerti į nuodėmės tamsą. Iki šiolei daugelis rinkosi būtent šią pastarąją, ir dėl to mes visi kenčiame, ir jei nepasikeisime, nieko gero negalime tikėtis.
Išminties dorybė reikalauja, kad pokyčius į gera pradėtume nuo savęs ir nesidairytume į kitus: kokie jie blogi ir kaip jie mus skriaudžia. Turime vadovautis apaštalo Pauliaus žodžiais: „Mes esame jo (Dievo) kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 10).
Gavėnios metas yra skirtas atgailai, tai yra pasikeitimui, kad mūsų žingsniai būtų ėjimas į šviesą.
