Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje“. Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai“. O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt“. Jie taip padarė ir visus susodino. Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių nulikusių kąsnelių. (Lk 9, 11–17)
Evangelijoje yra pasakojimas apie duonos padauginimo stebuklą (plg. Lk 9, 10–17). Žmonės visą dieną klausėsi Jėzaus kalbų ir buvo alkani. Jėzui pagailo šios išalkusios minios ir jis keliais duonos kepalėliais ją stebuklingai pamaitino. Po šio įvykio Jėzus kalbėjo apie nužengiančią iš dangaus gyvąją duoną: „Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“. Tuomet žmonės ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos! Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (plg. Jn 6, 33–35).
Mes, visi žmonės, esame tie alkstantieji ir trokštantieji. Mes alkstame tiesos, meilės, laisvės ir gėrio pergalės. Kartais mūsų troškimai būna labai žemiški, kai kada – net nuodėmingi. Dažnai bandome atsigerti iš tokių šaltinių, kurie mūsų gyvenimą tiesiog nuodija. Kasdien girdime daugybę balsų, sklindančių iš visuomenės komunikavimo priemonių ir bandančių mus įtikinti, kad tik jie gali numalšinti troškulį ir alkį. Mūsų gelbėtojais ne kartą prisistato savanaudžiai žmonės ir mus suvedžioja. Vienintelis, galintis pasotinti mūsų troškimus, yra Gyvybės Duona save pavadinęs Jėzus Kristus.
Vienintelis, galintis pasotinti mūsų troškimus, yra Gyvybės Duona save pavadinęs Jėzus Kristus.
Kad neliktų neaiškumo, kas yra ta iš dangaus nužengianti ir galinti mus pasotinti Duona, Jėzus kalbėjo: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“ Tuomet žydai ėmė klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (plg. Jn 6, 51–54).
Evangelistas pastebi, kad daugelis klausytojų nesuprato šių Jėzaus žodžių ir nuo jo pasitraukė. Gaila, bet žmogus, visuomet laisvas priimti ar atmesti Dievo žodžius, laisvas klausytis ir netikrų pranašų žodžių.
Per Devintines iškilmingai švenčiame Paskutinės vakarienės įvykį, kai Jėzus įvykdė savo pažadą ir įsteigė nekruvinąją Eucharistinę auką, kurios metu duona ir vynas tampa Jėzaus Kūnu ir Krauju, ir liepė ją aukoti jo atminimui. Švenčiame tą nuostabų įvykį ir dėkojame Dievui, kad tokiu būdu jis mus maitina ir stiprina, nes patys vieni būtume per silpni priešintis blogiui ir laimėti Dievo draugystę čia, žemėje, ir amžinybėje. Jėzus ateina pas mus kaip Gyvoji Duona ne dėl vienkartinio pagerbimo, bet kad ja nuolatos mus maitintų. Todėl prisiminti ir pasidžiaugti Eucharistijos įsteigimu per maža – reikia ja tinkamai ir dažnai naudotis.
Mūsų tikėjimo praktikoje Eucharistijos šventimas, arba šv. Mišios, yra pats brangiausias aktas. Mišiose yra skaitomas Dievo žodis, daug maldų, bet visa tai tarnauja pagrindiniam Mišių aktui – konsekracijai, kai kunigas paima neraugintą duoną, paskui vyną ir taria Jėzaus žodžius, pasakytus Paskutinės vakarienės metu: „Imkite, tai mano Kūnas! <...> Tai mano Kraujas“ (Mk 14, 22–24). Pats Jėzus liepė šitai daryti jo atminimui. O apaštalas Paulius krikščionims primena: „Kada tik valgote šią duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26).
Sąmoningi tikintieji šią nekruvinąją Viešpaties auką – Mišias brangina ne tik sekmadieniais, bet ir stengiasi kuo dažniau dalyvauti jos šventime. Būdami malonėje, tai yra gailesčiu arba, reikalui esant, Sutaikinimo sakramentu pašalinę iš savo širdžių nuodėmę, jie priima eucharistinę Duoną – Viešpaties Kūną. Taip jie siekia, kad jų gyvenimo kelionei vadovautų pats Dievas ir kad ta kelionė sėkmingai pasibaigtų dangaus Tėvo namuose.
Bažnyčioje yra paplitusi ir šiuo metu dar labiau plinta Eucharistijos garbinimo (adoracijos) praktika, kai žmonės skiria laiko pabūti Eucharistinio Jėzaus artumoje. Ši praktika labai palaiminga, nes išmokus visaverčio dialogo su Jėzumi yra vilties, kad pagal Jėzaus širdį bus ir gyvenama.
Sveikas žmogus yra vientisa būtybė – tai, kas yra jo širdyje, vyksta ir jo gyvenime.
Labai džiugu, kad Eucharistijos adoracijos vertę bei grožį vis labiau supranta jauni žmonės. Skirdami savo laiko Jėzui, jie kurs visai kitos kokybės ir savo asmeninį, ir visos Lietuvos gyvenimą. Juk neįmanoma kalbėtis su Jėzumi ir leisti savo ar kitų gyvenimui krypti į blogio pusę. Sveikas žmogus yra vientisa būtybė – tai, kas yra jo širdyje, vyksta ir jo gyvenime.
