Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: 'Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų'“. Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 1–8. Kiti skaitiniai - čia)
Rožinio Karalienė
Prieš 99 metus spalio 13 d. Švč. Mergelė Marija, Fatimoje apsireiškusi trims piemenėliams, paragino juos kasdien melstis Rožinį, nes pasaulio laukia sunkūs išmėginimai. Tais pačiais metais Rusijoje įvyko revoliucija, o po jos prasidėjo baisus teroras, nusinešęs nesuskaičiuojamas aukas.
Kodėl Marija ragino kalbėti ne kurią nors kitą maldą, pavyzdžiui, skirtą tiesiogiai Dievui pagarbinti, arba nepaskatino dažniau dalyvauti Mišiose, kurių negali atstoti jokia žmogaus malda? Kodėl ragino kalbėti Rožinį?
Melstis Rožinį galima bet kokiomis sąlygomis.
Viena iš priežasčių galėjo būti ta, kad melstis Rožinį galima bet kokiomis sąlygomis. Kažkada lageryje jį kalbėdavau skusdamas bulves, tekindamas metalo detales ir šluodamas cecho patalpas. Kalbėjau Rožinį kalinių vagone, kai aplinkui skambėjo triaukščiai rusiški keiksmai ir nešvankios kalbos. Iš tikrųjų Rožinis labai paprasta, bet labai brangi malda.
Tačiau Rožinio malda labai brangi ir dėl daugiau priežasčių. Kalbėdami vieną jo dalį, penkis kartus kalbame pačią gražiausią, brangiausią ir tiksliausią maldą „Tėve mūsų“, prie kurios nieko nepridėsi ir neatimsi. Jos išmokė pats Jėzus.
Be „Tėve mūsų“, vienoje Rožinio dalyje sukalbame penkiasdešimt „Sveika, Marija“. Šios maldos pirmasis sakinys mums pristato patį brangiausią pasaulio išganymo momentą, kai angelas pasveikino Mariją: „Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi!“ ir pakvietė ją būti pasaulio Išganytojo Motina. Šis pakvietimas yra brangiausia Evangelijos žinia apie Dievo gailestingumą. Antrasis sakinys priskiriamas šv. Jono Krikštytojo motinai Elzbietai: „Palaiminta tu tarp moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius Jėzus.“
Rožinio malda ypač brangi, nes padeda mums apmąstyti ir kontempliuoti svarbiausius tikėjimo slėpinius, pradedant apreiškimu Marijai ir baigiant žmogaus – Švč. Mergelės Marijos išaukštinimu.
Kaskart, sukalbėdami visą Rožinį, atliekame dvasinę piligrimystę nuo Nazareto iki tuščio Marijos kapo.
Šv. Jonas Paulius II papildė Rožinio maldą, įvesdamas ketvirtąją dalį – Šviesos slėpinius. Iš tikrųjų Rožinio maldoje trūko Jėzaus viešojo gyvenimo slėpinių – Krikšto, pirmojo stebuklo Kanoje, Evangelijos skelbimo, Atsimainymo ir Eucharistijos įsteigimo. Dabar 4 Rožinio dalyse atsispindi visa išganymo istorija. Kaskart, sukalbėdami visą Rožinį, atliekame dvasinę piligrimystę nuo Nazareto iki tuščio Marijos kapo.
Ši piligrimystė yra tiesiog niekuo nepakeičiama, nes pagrindinis mūsų gyvenimo uždavinys – būti gerais Jėzaus mokiniais. Per Krikštą buvome pašaukti sekti paskui savo Mokytoją, todėl svarbu dažnai apmąstyti svarbiausius jo gyvenimo įvykius, kuriuose išryškėja Jėzaus Asmuo ir begalinė jo meilė, labiausiai suspindėjusi ant Kryžiaus medžio. Mes, žmonės, tokie jau esame: ką mylime, apie tą ir mąstome, o apie ką dažnai mąstome, tą dar labiau pamilstame. Taigi, Rožinio malda mus labai suvienija su mūsų Mokytoju Jėzumi Kristumi.
Apmąstydami išganymo slėpinius – apreiškimą, Jėzaus gimimą, krikštą, Evangelijos skelbimą, Eucharistijos įsteigimą, Jėzaus kančią, nukryžiavimą, prisikėlimą, Šventosios Dvasios atsiuntimą ir Švč. Mergelės Marijos mirtį bei išaukštinimą, mes tarsi perskaitome Evangelijos knygą. Rožinio maldą laikoma mažąja Evangelija.
Praktiškas patarimas būtų kalbant Rožinį ne tiek telktis į besikartojančių maldų turinį, o bandyti labiau susitelkti į vieną ar kitą Jėzaus gyvenimo slėpinį ir jį pritaikyti savo gyvenimui.
Praktiškas patarimas būtų kalbant Rožinį ne tiek telktis į besikartojančių maldų turinį, o bandyti labiau susitelkti į vieną ar kitą Jėzaus gyvenimo slėpinį ir jį pritaikyti savo gyvenimui. Pavyzdžiui, apmąstydami Jėzaus gimimą, klauskime savęs: ar mano širdis yra geresnė pastogė už Betliejaus gyvulių olą? Apmąstydami Eucharistijos įsteigimą, galime pamąstyti, ar ir kaip dažnai pasinaudojame šia brangia Dievo dovana. Apmąstydami Jėzaus mirtį ant kryžiaus, klauskime savęs: ar bandau Jėzaus pavyzdžiu ir aš dalyti save? Juk jis net gyvybę už mus paaukojo. Taip su kiekvienu Rožinio slėpiniu galėsime keliauti ne tik per Jėzaus, bet drauge ir per savo gyvenimą.
Fatimoje apsireiškusios Marijos esame kviečiami melstis už pasaulį, kad jis nežūtų atsiskyręs nuo Dievo. Tai, kas šiandien vyksta Artimuosiuose Rytuose, kelia didžiulį nerimą. Tenai vyksta karas ir žūva tūkstančiai žmonių; dar kiti tūkstančiai bėga nuo karo ir Europos valstybėms kelia didelį galvos skausmą. Karas Sirijoje kelia įtampą tarp galingiausių pasaulio valstybių ir ta įtampa nežada nieko gero. Ką gali mūsų malda? Daug ir mažai.
Mūsų maldos yra tiek vertos, kokiu atstumu esame nuo Jėzaus. Jeigu savo dvasia esame arti jo, jei Dievo akivaizdoje jaučiamės mažutėliai, kaip tas piktadarys ant kryžiaus, kuris prašė Jėzaus prisiminti jį rojuje, tuomet mūsų malda ir mūsų krikščioniškas liudijimas yra stiprūs. Įsivaizduokime, kad Lietuvoje bent penktadalis katalikų – kokie 300 tūkst. – ištikimai sektų Jėzumi ir melstųsi už Lietuvą ir pasaulį. Tai būtų didelė jėga, kuri pirmiausia keistų Lietuvos veidą. Kitos valstybės žiūrėtų į Lietuvą kaip į sektiną pavyzdį. Tik prisiminkime, kokį nuostabų liudijimą pateikėme pasauliui, kai susivienijome į laisvės siekį Atgimimo pradžioje.
Tačiau nepuoselėkime iliuzijų, nes ištikimų Jėzaus sekėjų būrelis visada bus mažesnis, nei mes norėtume. Tačiau ir tuomet labai svarbu, kai keli ištikimi žmonės meldžiasi viena kryptimi. Argi Jėzus nepažadėjo: „Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu tarp jų?“ (Mt 18, 20).
