Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano – pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė. Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė!“
Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo. Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė. Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo. Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales. (Mt 4, 12-23)
Atsiliepti į pakvietimą
Evangelijoje pagal Joną yra papasakojimas, kaip po Jėzaus krikšto du vyrai – Jonas ir Andriejus – nusekė paskui Jėzų ir su juo praleido visą dieną. Sugrįžęs Jonas savo įspūdžius papasakojo broliui Jokūbui, o Andriejus – broliui Petrui. Abu tvirtino: „Radome Mesiją!“ Kitą dieną Andriejus savo brolį Simoną nusivedė pas Jėzų, kad ir šis įsitikintų, jog Jėzus tikrai yra ilgai lauktas Mesijas. Ta proga Jėzus Simoną pavadino Petru – Uola. Simonas nesuprato, ką reiškė ši Jėzaus užuomina; tai paaiškėjo tik po Jėzaus prisikėlimo, kai Petrui Kristaus Bažnyčioje buvo suteikta aukščiausia valdžia.
Jėzus nekvietė: „Gal norėtumėte būti mano mokiniai?“, bet tiesiog paliepė: „Eikite paskui mane!“
Evangelistas Morkus pastebi, kad po Jono Krikštytojo suėmimo Jėzus iš Judėjos sugrįžo į Galilėją ir pradėjo skelbti Gerąją naujieną. Kartą, eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė jau pažįstamus žvejus – Joną, Jokūbą, Simoną ir Andriejų – ir juos pakvietė: „Eikite paskui mane!“ Jėzus nekvietė: „Gal norėtumėte būti mano mokiniai?“, bet tiesiog paliepė: „Eikite paskui mane!“ Ir žvejai pakluso: paliko savo tinklus, namus, artimuosius ir nusekė paskui Jėzų. Tikriausiai anas pirmas susitikimas labai stipriai palietė šiuos vyrus, kad dabar pakviesti jie neabejojo, nesiderėjo, bet tuojau paliko viską, su kuo nuo mažens buvo suaugę ir žengė į naują, nors ir mįslingą, tikrovę. Ta tikrovė tikrai buvo mįslinga, nes Jėzus nepaaiškino, nei kaip jie žvejos tuos žmones, nei kas jų laukia ateityje. Jėzus nekalbėjo apie būsimą savo auką ant kryžiaus, prisikėlimą ir mokinių siuntimą eiti į pasaulį skelbti Evangelijos. Viskam bus savo laikas.
Atkreipkime dėmesį į evangelisto pastabą, kaip elgėsi Jėzaus pakviesti žvejai. Tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo (plg. Mk 1, 20). Keturi vyrai pasielgė visai panašiai, kaip Marija, angelo pakviesta tapti Mesijo motina, kuri greitai ir be svyravimo atsakė „taip“. Jėzaus pašaukti vyrai paliko žvejybos verslą, savo namiškius ir nėrė į nežinomybę, pasitikėdami tik Pakvietusiojo žodžiais: „Aš jus padarysiu žmonių žvejais.“ Dievo žodis primena ir mums, kaip turime atsiliepti į Dievo pakvietimą.
Dievo žodis primena ir mums, kaip turime atsiliepti į Dievo pakvietimą.
Prie šių keturių žvejų dar prisijungs kiti aštuoni vyrai, ir jie kasdien eis tenai, kur Jėzus juos ves. Jie taps Jėzaus kalbų ir stebuklų liudininkais, tačiau nelengvai perpras, kokią karalystę jų Mokytojas ketina įkurti. Visai natūralu, kad jie, visų pirma, mąstys apie žemiškąją karalystę ir planuos joje užimti svarbius postus. Tačiau jų iliuzijas sudaužys Jėzaus mirtis ant kryžiaus, bet po Prisikėlimo jie taps geriausiais savo Mokytojo liudytojais.
Dievo žodis kviečia pasitikrinti, kaip mes atsiliepiame į Dievo pakvietimą. Dievas mus visus yra pašaukęs į gyvenimą šioje žemėje ir paskyręs atlikti tam tikrą misiją. Jeigu, atlikdami savo profesines pareigas, rūpinamės ne tik savo gerove ir savo oriu gyvenimu, bet mąstome, kaip galėtume pasitarnauti kitiems žmonėms ir savo Tėvynei, tuomet su mūsų pašaukimu yra viskas gerai.
Jeigu, pasirinkdami savo pašaukimą, atsakingai vykdome sutuoktinių, kunigų ar vienuolių pareigas, tuomet galime dėkoti Dievui, kad esame savo pašaukimo aukštumoje.
Kiekvieną žmogų Dievas šaukia į tam tikrą luomą; daugumą – į santuokinį gyvenimą, kitus – į kunigystę ar į Dievui pašvęstąjį gyvenimą.
Jeigu, pasirinkdami savo pašaukimą, atsakingai vykdome sutuoktinių, kunigų ar vienuolių pareigas, tuomet galime dėkoti Dievui, kad esame savo pašaukimo aukštumoje. Tačiau jei pašaukimo kelyje darytume kompromisus ir pradėtume rūpintis tik savimi, tuomet mūsų gyvenime būtų nelaimė.
Kas kartą, kai Dievas mus kviečia atlikti jo skiriamą misiją, mus pakviečia ne į dar vieną sunkią pareigą, bet į didesnę laisvę, nes taip mums padeda palikti savo „tinklus“, kaip antai perdėtą rūpestį dėl savo asmens, nesveiką medžiaginių gėrybių kaupimą ar baimę dėl rytdienos.
Kaip žinoti, kada ir į ką Dievas kviečia mus? Tikrai nereikia angelo apreiškimo. Dievas kartais mus prakalbina ir pakviečia atlikti kažką svarbaus per sutiktus asmenis ar net per mūsų pačių stiprų norą rinktis kurį nors luomą ar ryžtis konkrečiam geram darbui, pavyzdžiui, imtis sąžiningo politinio darbo ir tokiu būdu pasitarnauti savo Tėvynei. Svarbu atsiliepti į Dievo prakalbinimą panašiai, kaip tai padarė Evangelijoje minimi žvejai, kurie, išgirdę Mokytojo kvietimą, paliko savo tinklus ir nusekė paskui Jėzų, nors ir nežinojo, kas jų laukia. Tačiau šitaip į Jėzaus kvietimą pajėgia atsiliepti tik tie, kurie turi drąsos savo gyvenimą sudėti į Dievo rankas.
