Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet jis atsisukęs sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą. Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“. Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“. (Lk 9, 51–62)
Neseniai minėjome Nepriklausomybės 25-metį ir džiaugiamės, kad po ilgos okupacijos atkūrėme laisvą ir nepriklausomą Lietuvą.
Tačiau mumyse yra labai daug nusivylimo laisve. Daugelis nesijaučia nei laisvi, nei laimingi. Vienus pančioja politinė sistema, neleidžianti gyventi taip, kaip norima. Kitus pančioja valdžios žmonės, dažnai užmirštantys pašaukimą tarnauti ir siekiantys tik savų interesų. Dar kitus pančioja baimė sakyti tiesą, nes dėl tiesos žodžio ant savo galvos galima užsitraukti daug nemalonumų.
Vis dėlto laisvė yra viena iš pačių didžiausių vertybių, dėl kurios žmonės nesiginčija, kad ir kokia būtų jų pasaulėžiūra, religija ar politinė priklausomybė. Tik būdamas visiškai laisvas žmogus gali jaustis laimingas.
Tik būdamas visiškai laisvas žmogus gali jaustis laimingas.
Iš tikrųjų daug kas grasina pavergti žmogų. Dažniausiai pavergia ne tironai ar turima valdžia piktnaudžiaujantys žmonės, bet kūno geismai: netyrumas, pavydas, godumas, pyktis, puikybė.
Todėl apaštalas Paulius rašo: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Gal 5, 1).
Tvirtai į Jėzų Kristų tikintis žmogus yra pats laisviausias žmogus pasaulyje. Jei mes, krikščionys, jaučiamės nors kiek nelaisvi, tuomet reikia pasitikrinti, ar rimtai sekame Jėzų Kristų. Ar mums nenutinka tai, apie ką pasakojama Evangelijoje? Jėzus daug ką kvietė sekti paskui jį, tačiau kai kurie pakviestieji atsikalbinėjo: vienam reikėjo tėvą palaidoti, kitam – atsisveikinti su namiškiais, dar kitas išsigando, kad reikės daug ko išsižadėti, nes Jėzus kalbėjo: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9, 58).
Mes esame gundomi laisvę suprasti labai iškreiptai, tarsi laisvė duoda teisę daryti bet ką ir pataikauti savo įgeidžiams. Apaštalas Paulius pastebi: „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“ (Gal 5, 13).
Mus labiausiai įkalina kūno geismai, ir juos suvaldyti sugeba tik tas, kuris, anot apaštalo Pauliaus, leidžiasi vadovaujamas Dievo Dvasios.
Kaskart per Lietuvą nuvilnija žinia apie politikų ir valdžios žmonių nusikaltimus grobstant pinigus, imant kyšius ar kitokiu būdu grubiai laužant įstatymus. Šios žinios liudija, kaip sunku žmonėms atsispirti kūno geismui ir kaip lengva turimą valdžią naudoti ne tarnavimui, bet savo įgeidžiams tenkinti.
Be Dievo pagalbos sutraukyti mus kaustančius kūno pančius beveik neįmanoma. Kai Jėzus kalbėjo, kad prisirišusiam prie turtų bus sunku įeiti į Dievo karalystę, jo mokiniai nustebo: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Į tai Jėzus atsakė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10, 27). Tūkstančiai ištikimai Jėzų sekusiųjų žmonių liudija, kad su Dievo pagalba tikrai įmanoma išsilaisvinti iš visų mus varžančių pančių ir džiaugtis Dievo vaikų laisve.
Kad būtume tikrai laisvi, reikia dviejų dalykų: pažinti tiesą ir su meile tarnauti Dievui bei vieni kitiems.
Kad būtume tikrai laisvi, reikia dviejų dalykų: pažinti tiesą ir su meile tarnauti Dievui bei vieni kitiems. Karalių knygoje yra pasakojimas apie Eliziejaus pašaukimą pranašo tarnybai. Pašauktas būti pranašu Eliziejus nesvyruoja: papjauna jaučius, iškelia žmonėms pokylį ir nueina tarnauti Dievui (plg 1 Kar 19). Panašų ryžtingumą matome visų šventųjų gyvenimuose. Tik tokie žmonės yra visiškai laisvi.
Dievo žodis kviečia mus į laisvės kelią, bet drauge ir perspėja, kad neapsigautume, pasirinkdami ne laisvės, bet vergystės kelią. Šventoji Dvasia laisvės kelyje yra patikima Vadovė, todėl verta pasitikėti ne savo trapia išmintimi, bet Jos vedimu.
