Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.
Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25 - 37)
Dievo pašauktas Mozė vedė tautą iš Egipto vergijos į Pažadėtąją žemę, vedė į laisvę. Tačiau prieš įžengdami į šią žemę izraelitai turėjo visiškai pasikeisti: atmesti stabmeldystę ir savo gyvenimą patikėti juos vedančiam Dievui. Todėl didžiausias Mozės rūpestis buvo pakeisti žmonių mintis ir širdis, o tai buvo nelengva. Šito siekdamas, Mozė kalbėjo tautai: „Sugrįžęs pas Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela, tu klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso, vykdydamas jo įsakymus ir įstatus“ (Įst 30, 10). Mozė nurodo esminį tikėjimo į vieną Dievą reikalavimą – klusnumą Dievo valiai.
Mozė nurodo esminį tikėjimo į vieną Dievą reikalavimą – klusnumą Dievo valiai.
Tikėdamas į Dievą žmogus privalo paisyti ne savo užgaidų, bet klausyti Dievo, nors tai kartais būtų ir nelengva.
Senojo Įstatymo istorija pasakoja, koks sunkus buvo žmonių dvasinis brendimas. Juos žavėjo laisvės viltis, tačiau buvo sunku atsikratyti stabmeldiškų įpročių. Kažką panašaus išgyvename ir mes, dvidešimt šeštus metus einantieji laisvės keliu.
Visi suvokiame laisvės vertę ir grožį, bet kartu mums sunku atsikratyti okupacijos metais įsigytų įpročių: savanaudiškumo, nesąžiningumo, įvairiausių baimių ir materializmo stabų. Vis iš naujo pasiduodame pagundai, kad galbūt ir be Dievo pagalbos, tiesiog vadovaudamiesi savo išmintimi, pasieksime tikslą. Tikrai nepasieksime, nes į visišką išsilaisvinimą veda tik Dievo rodomas kelias. Koks tas kelias? Ko tikėjimas labiausiai reikalauja iš kiekvieno žmogaus?
Evangelijoje pagal Luką skaitome, kaip vienas Įstatymo mokytojas klausė Jėzų, ką turi daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą (plg. Lk 10, 25). Jėzus jam tarė: „Kas apie tai parašyta Įstatyme?“ Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą, kaip save patį.“ Išgirdęs atsakymą, Jėzus tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.“
Štai ir atsakymas į klausimą, kokiu keliu turime eiti į laisvę. Tai Dievo žodžio ir meilės kelias. Su savo reliatyvistinėmis tiesomis ir savaip suprantama meile, kai egoizmą maišome su pasiaukojimu, einame ne į laisvę, bet pasmerkiame save klaidžioti šiuolaikinio gyvenimo brūzgynuose.
Su savo reliatyvistinėmis tiesomis ir savaip suprantama meile, kai egoizmą maišome su pasiaukojimu, einame ne į laisvę, bet pasmerkiame save klaidžioti šiuolaikinio gyvenimo brūzgynuose.
Evangelijoje minimas Įstatymo mokytojas dar paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Tai egzistencinis visų amžių žmonių klausimas, į kurį reikia turėti aiškų atsakymą. Daugelis jo neturi, nes jei turėtų, Lietuvoje daug kas būtų kitaip. Nebūtų, kaip sakoma, Lietuva „švogerių“ kraštas, ir neklestėtų joje korupcija bei nusikaltimai.
Atsakydamas į klausimą, kas yra artimas, kurį reikia mylėti, Jėzus Įstatymo mokytojui papasakojo apie plėšikų užpultą, sumuštą ir apiplėštą keleivį, kurio tik svetimšalis samarietis pasigailėjo. Apiplėštąjį matė pro šalį ėję kunigas, levitas, bet jie skubėjo savo reikalais ir nekreipė dėmesio į bėdon patekusį žmogų. Jėzus klausė: „Kas iš šių trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Įstatymo mokytojas atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ Tuomet Jėzus tarė: „Eik ir tu taip daryk!“ (plg. Lk 10, 34–37).
Veidmainiautume ir apsigautume, jei įsivaizduotume mylintys Dievą, bet elgtumės kaip tie abejingieji į nelaimę patekusiam žmogui. Dėl to turime negailestingai save teisti ir klausti: kokie esame su varge esančiais žmonėmis? Ar jie mums rūpi? Koks mūsų santykis su Lietuva? Jei mąstome tik apie save, o mūsų sprendimus lemia egoistiški išskaičiavimai, tuomet su mumis yra labai blogai. Ir čia nieko nepadės mąstymas, kad vargingaisiais tegu pasirūpina Vyriausybė ar Bažnyčia, o mums reikia pasirūpinti savimi.
Artimo meilė skatina ne kelis centus įdėti į pagalbai ištiestą ranką, bet atsakingai dalyvauti visuomenės gyvenime
Artimo meilė skatina ne kelis centus įdėti į pagalbai ištiestą ranką, bet atsakingai dalyvauti visuomenės gyvenime, kaip antai rinkimuose, kad neišsirinktume eilinių gelbėtojų, kurie laimėję rinkimus geriausiai sugeba gelbėti tik patys save. Artimo meilė skatina gera linkėti ir pagal išgales gera daryti ne tik šeimos nariams ar draugams, bet ir kiekvienam, kuris tikrai vargsta ir kenčia. Šitaip elgdamiesi užtikrintai eisime laisvės keliu, o mūsų tikėjimas bus pastatytas ant tvirtų Evangelijos pamatų.
